Pirmuoju oficialiu renginiu – Čikagoje gyvenančio ir kuriančio dailininko Rimo Čiurlionio personaline tapybos paroda – Kauno visuomenei prisistatė prieš pusmetį įsteigta Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus.

Priartėja prie tėvynės

Parodos pavadinimas "Ten pat gyvenam, ten pat sugrįžtam" išprovokavo nedidelę diskusiją. Svarstyta, ką šiais laikais reiškia būti emigracijoje, bendruomenės dalimi, lietuviu.

"Paroda talpiu metaforiniu pavadinimu paliečia visus, kurie turi emigravusių artimųjų. O šiais laikais, kai Lietuvoje beveik nebėra šeimos, neturinčios artimųjų, dirbančių užsienyje, ji, atrodo, tampa aktuali visiems", – pastebėjo istorikas Egidijus Aleksandravičius.

Parodos autorius prisipažino, kad prieš 19 metų vykdamas į JAV nė neįtarė, jog taps vadinamuoju išeiviu. "Tuomet, kai neseniai buvo griuvusi geležinė siena, gal mes ir buvome išeiviai. Vėliau mūsų būsena pasikeitė. Dabar aš – nei išeivis, nei ateivis, greičiau – praeivis", – svarstė R.Čiurlionis.

Pasak jo, paroda pasakoja apie metafizinį, dvasinio ilgesio metmenį: "Kūrybinė praktika man yra vienas iš būdų priartėti prie metafizinės tėvynės. Simboline prasme, kaip ir kiekviename Andrejaus Tarkovskio filme."

"Ten pat gyvenam, ten pat sugrįžtam – šioje metaforoje slypi buvimas nebūtinai tėvynėje, bet savo vietoje. Šiais laikais pasaulis virsta vis labiau virtualus, metafizinis. Mes esame, gyvename, sugrįžtame visur, – simbolinę parodos pavadinimo reikšmę praplėtė E.Aleksandravičius. – "Mes" – tai bendruomenė. Ar mes – išeivijos lietuviai, ar Lietuvos lietuviai, mes esame stiprūs, kol esame bendruomenė – kol mus sieja bendroji atmintis. Nors esame išsibarstę po visą pasaulį, esame viena."

Ryškūs XX a. pasiekimai

Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė, R.Čiurlionį pažįstanti nuo studijų toje pačioje dailės mokykloje laikų, dailininko asmenybę pristatė žvelgdama per asmeninę prizmę.

"Studijuodami anuomečiame Stepo Žuko technikume (dabar – Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas – aut. past.), mes visi norėjome būti tapytojai, – prisiminė menotyrininkė. – Mums sakė: jūs esate ruošiami fabrikams, gamybai. Jokių čia menų, laisvos kūrybos – sistemos atstovai jautė, kad už jos gali slypėti ir krikščionybė, ir budizmas, ir kiti dalykai. Trumpai tariant, tam tikra pozicija, priešinga sovietų valdžiai, simpatizuojanti laisvam, hipiuojančiam jaunimui. Ir Rimo kūryboje tai buvo."

R.Andriušytė-Žukienė prisiminė, kad ankstyvosiose R.Čiurlionio drobėse galėjai rasti krikščioniškus simbolius: žuvį, Šventąją Dvasią, Šventąją Trejybę.

"Dabar jo darbuose matau panaudota daugelį XX a. dailės pasiekimų. Tai ir koliažo principo, labai mėgto kubistų ir siurrealistų, naudojimas, ir jo abstrakcijų daugiasluoksniškumas, faktūrų naudojimas, visiškas daiktinių, gamtinių elementų atsisakymas, geometrinių principų jungimas su abstrakcijomis", – vardijo menotyrininkė. – Tai, kad Rimas fotografiją įjungia į tapybos kompoziciją, taip pat yra XX a. dailės pasiekimas. Visa tai yra apmąstyta ir panaudota taip, kaip gali tik Rimas."

Ji pastebėjo, kad R.Čiurlionio darbų panašumas į grafiką – klaidingas įspūdis. R.Andriušytės-Žukienės teigimu, R.Čiurlionio tapybos preciziškumas kartais sukuria grafikos įspūdį – esą dailininkas labai atsargiai deda dažus, jais užteptą paviršių subraižydamas, kitaip paveikdamas.

Pasak menotyrininkės, dailininkui emigravus, pasikeitė ne tik jo kūrybos temos ir koloritai. Jo veiklos lauku tapo nebe homogeniška lietuvių bendruomenė, bet didelė internacionali ir kosmopolitiška JAV meno aplinka.

Spinduliuoja neįprastą ramybę

"Šiam menininkui esmingai svarbus jo individualybės, tapatybės klausimas. R.Čiurlionio, kaip menininko, tapatybė nėra lokali: jis nei Kauno, nei Balbieriškio menininkas. Jo tapatybė – išsklidusi", – pastebėjo Vytauto Didžiojo universiteto docentė.

Prieš metus Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje "101" pristatęs personalinę parodą "Valandų žymės", šiemet R.Čiurlionis sugrįžo į Lietuvą su darbais, kuriuose – ryški ankstesnės stilistikos tąsa. R.Čiurlionio tapybos darbai skleidžia skubančiam šių dienų laikui nebūdingą ramybę.

"Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos žmonėms, ko gero, šiek tiek pabodo menai su baisiąja drastika. Bet kuo daugiau bus drastiškų dalykų mene, tuo labiau žmonėms reikės rimtų nuosaikesnių profesionalų, koks yra R.Čiurlionis", – užsiminė R.Andriušytė-Žukienė.

Su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu tolimos giminystės ryšiu saistomas dailininkas iš bičiulių neretai išgirsta su pavarde susijusių nepiktų juokų. "Toks jaunas, o jau Čiurlionis", – jį pašiepia bičiuliai.

Pristatant parodą viešai paklausus, kada parodos autorius taps toks garsus, kad išgirdę pavardę Čiurlionis, mes ją pirmiausiai tapatinsime su Rimu, o ne su Mikalojumi Konstantinu, E.Aleksandarvičius atsakė: "Tai jau įvyko čia ir dabar."

Muziejus kol kas – vaizdinys

Atidarant parodą užsiminta ir apie tolesnę Prezidento V.Adamkaus bibliotekos-muziejaus veiklą. "Simboliška, kad mūsų veikla prasideda R.Čiurlionio darbų paroda. Augęs ir mokęsis Kaune, vėliau savo kūrybos dirbtuves perkėlęs į Čikagą, jis yra puikus lietuvio pasaulyje pavyzdys", – teigė V.Adamkaus bibliotekos-muziejaus vadovas, istorikas Arūnas Antanaitis.

"Nėra lietuvių kalboje vieno žodžio, kuris išreikštų viską, ką reiškia amerikietiškas pavadinimas "presidential library" – prezidentinė biblioteka. Tai, ką mes kuriame, kol kas yra tik vaizdinys", – pastebėjo E.Aleksandravičius.

Jam pritarė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad apie prezidentinę biblioteką daug kalbėta, svarstyta, ar jos reikia, ar ne.

"Lietuvoje ši įstaiga yra institucinė naujovė. Biblioteka-muziejus turi muziejinį archyvinį atspalvį: čia kaupiama medžiaga būtina ateities studentams, istorikams, politikams. Bet ši biblioteka turi būti gyva šia diena. Norėčiau, kad ji pulsuotų pasiekimais, kūrybos atskleidimu", – vylėsi V.Adamkus.

Biblioteka-muziejus siekia tapti kultūros, meno ir mokslo centru, kurioje didžiausias dėmesys bus teikiamas pasaulio lietuvybės ir Lietuvos politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo XX–XXI a. sandūroje tyrinėjimams.