Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Perkūnas Liutkus - Lietuvos patriotas su prancūzišku pasu
2011-08-14
Vaida Milkova
"Aš labai gerai jaučiuosi su Prancūzijos piliečio pasu vienoje kišenėje, Lietuvos – kitoje", – tikina Prancūzijos lietuvis, tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas Liutkus. Ilgą laiką vadovavęs kelionių agentūrai, pirmuosius lietuvius ne iš šeimos draugų rato jis sutiko Kuboje.
"Amerikos vila" Prancūzijoje
Buvęs Prancūzijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas P.Liutkus, rašytojo Jurgio Savickio krikštasūnis, gerai pažinojo poetą Joną Aistį, kalbininką, semiotiką Algirdą Julių Greimą, vertėją, visuomenės veikėją Ugnę Karvelis, jos tėvus. Prieš porą metų išėjęs į pensiją, P.Liutkus iš Paryžiaus persikėlė gyventi į "Amerikos vilą" Pietų Prancūzijos miestelyje Vilfranše, kurio krantus skalauja Viduržemio jūra. Jo tėvams anksčiau priklausiusi vila 1941–1990 m. buvo Prancūzijos lietuvių oazė. Čia P.Liutkus susipažino su lietuvių šviesuoliais, gyvenusiais išeivijoje.
"Atsiprašau, mano lietuvių kalba nėra puiki. Gimiau Prancūzijoje, lietuviškai mokiausi tik iš tėvų. Kartais mamos klausdavau: ar yra pasaulyje žmonių, be mūsų šeimos ir kelių dėdžių, kurie šneka lietuviškai?" – vaikystę prisiminė Lietuvos patriotas, bičiulių Prancūzijoje, kuriems sunku ištarti vardą Perkūnas, vadinamas tiesiog Una.
Paryžiuje gimęs Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje konsulo A.Liutkaus sūnus, lietuvišką "r" tariantis prancūziškai, Lietuvai perdavė vertingos archyvinės medžiagos. Užsienio reikalų ministerijai atiteko tėvo išsaugoti dokumentai, laiškai, nuotraukos; Lietuvių literatūros institutui – J.Aisčio ir J.Savickio jo tėvams rašyti laiškai, Lietuvių išeivijos institutui – 1904 m. M.K.Čiurlionio nuotrauka, perduota jo tėvui prancūzų dailininko Henry Hayden'o – lietuvių genijus su kitais dailės studentais įamžintas dailininko dirbtuvėje Varšuvoje. Už vertingos archyvinės medžiagos išsaugojimą ir perdavimą Lietuvai jam įteiktas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas "Lietuvos diplomatijos žvaigždė".
Bendravo su rašytojais
1940 m. nacistinei Vokietijai užėmus Paryžių, trijų Sovietų Sąjungos okupuotų Baltijos valstybių diplomatai privalėjo palikti pasiuntinybes, savo namus Paryžiuje ir persikelti į Pietų Prancūziją. Taip P.Liutkaus tėvai – Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje konsulas A.Liutkus su žmona Janina Liutkiene – septyni kilometrai nuo garsaus Viduržemio jūros kurorto Nicos esančiame miestelyje Vilfranše įsigijo "Amerikos vilą". "Pavadinimą vilai suteikė buvęs jos savininkas, jūreivis, plaukiojęs į Ameriką. Taip vilą vadino ir mano tėvai, ir mūsų svečiai. Šalia vilos turėjome daržą, sodą. Iš pradžių turėjome ir sodininką, bet prasidėjus karui italas sodininkas išvyko į tėvynę, ir mes ėmėme visur šeimininkauti patys", – prisiminė P.Liutkus.
"Amerikos viloje" buvęs diplomatas A.Liutkus augino kaktusų kolekciją ir piešė, tapė paveikslus. Liutkų šeima bendravo su Nepriklausomybės Akto signataru, buvusiu užsienio reikalų ministru, teisininku Petru Klimu. P.Liutkus apgailestavo jo visiškai neprisimenantis – 1943 m. P.Liutkus buvo areštuotas ir išsiųstas į tų pačių nacių okupuotą Lietuvą. "Šiek tiek prisimenu J.Aistį, kuris vėliau persikėlė į JAV. Su juo žaisdavome "arkliukais". Jurgį Savickį ir A.J.Greimą prisimenu puikiausiai. Su J.Savickiu, kurį aš vadinau tiesiog dėdė Jurgiu, mūsų šeima dažnai bendraudavo, važiuodavome vieni pas kitus į svečius. J.Aistis ir J.Savickis mokė mane lietuviškai kalbėti", – apie vaikystę garsių dėdžių apsuptyje pasakojo P.Liutkus. Jis ir dabar nešiojasi gyvus prisiminimus, kaip raiškiai savo eilėraščius lietuvių susibūrimuose skaitydavo J.Aistis. Karo metų dienoraštį "Žemė dega" tuo laikotarpiu rašęs J.Savickis, vėliau išgarsėjęs novelių rinkiniu "Raudoni batukai", savo kūrybos viešai niekada neskaitė.
Prancūzijos Pietuose – Ariogala
"Jis rašė prozą, nemažos apimties kūrinius, kur negali iš karto pateikti rezultato – tai ne poezija. Savo namuose J.Savickis turėjo tokį namelį, kuriame buvo sudėti daržo įrankiai – ten jis ir rašydavo. Su juo pasikalbėdavome ir apie triušius, ir apie vištas: karo metais parduotuvėje nieko negalėjai nusipirkti, patys auginome ir triušių, ir vištų, laikėme ožką – jos pieną gėrėme. Tačiau, palyginti su tuo, kas vyko Lietuvoje, mes gyvenome tarsi rojuje", – įsitikinęs Prancūzijos lietuvis. J.Savickis gyveno šalia Vilfranšo esančiame Viduržemio jūros miestelyje Rokbriune, Liutkai ir rašytojas dažnai vieni pas kitus svečiuodavosi. "J.Savickis turėjo humoro jausmą, visokių istorijų pripasakodavo. Labai džiaugdavausi, kai pas jį su šeima važiuodavome, – pasak P.Liutkaus, savo vilą Rokbriune J.Savickis vadino Ariogala, mat buvo kilęs iš šio Lietuvos miestelio. – Sakydavo: važiuoju namo, į Ariogalą."
Lietuvių literatūros institutui perdavęs jo tėvams rašytus J.Savickio ir J.Aisčio laiškus, P.Liutkus tikisi, kad juos ištyrinėjus bus papildyta mūsų literatūros istorija: "Šie laiškai iki šiol nebuvo tyrinėti: juos išsaugojo prieš kelerius metus mirusi mano mama. Yra išleista visa knyga apie J.Aisčio laiškus, tačiau ten rašoma tik apie Amerikos laikotarpį, o iš to laiko, kai jis gyveno Prancūzijoje, ten nieko nėra." Prancūzijos lietuvis pastebėjo, kad J.Aisčio ir J.Savickio laiškai skiriasi kaip diena ir naktis. Savo apmąstymus apie gyvenimą sudėjęs į romaną "Žemė dega", laiškuose J.Savickis rašė daugiausiai apie kasdienius rūpesčius. "O J.Aistis į eilėraščius daug apmąstymų apie gyvenimą negalėjo sudėti, todėl jo laiškų temos – rimtesnės, yra pasvarstymų politinėmis, karo temomis: ką dabar darys Adolfas, ką – Josifas, kada baigsis karas", – skirtumus tarp intelektualų laiškų vardijo P.Liutkus.
Jis prisipažįsta studijų metais nutolęs nuo lietuvybės, nekalbėjęs lietuviškai. Vėliau aktyviai įsijungė į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą, kurį laiką ėjo bendruomenės tarybos pirmininko pareigas.
Lietuves pamatė Kuboje
Net keturis dešimtmečius komunikabilus lietuvis dirbo Prancūzijos turizmo agentūroje, organizuojančioje keliones į tolimus kraštus. Išmaišė visą pasaulį, ne kartą lankėsi Kuboje, kur susipažino su Fideliu Castro, vedė žinomą kubiečių kino aktorę Mirtą Ibarą. Su kubiete lietuvis susilaukė sūnaus Sauliaus, kuris ir dabar gyvena Kuboje. Žmoną P.Liutkus parsivežė į Prancūziją, tačiau moteris čia nepritapo. Su antrąja žmona prancūze Sofi lietuvis užaugino keturis vaikus. P.Liutkus tikina, kad jo vaikai, kaip ir jis pats, domisi Lietuva, atvyksta jos aplankyti. "Tačiau lietuviškai nekalba. Žinai, motinos – tai nelietuvės", – atsidūsta išeivijos lietuvis.
Jis puikiai prisimena pirmąją pažintį su tautietėmis iš Lietuvos. 1972 m. P.Liutkus lankėsi Kuboje. "Nuėjau į viešbučio, kuriame buvome apsistoję, baseiną. Išneriu iš vandens, girdžiu: penkios ar šešios gražuolės kalbasi tarp savęs lietuviškai. Galvoju, gal pasivaideno. Užkalbinau, pasirodo – krepšininkės, dalyvavusios tarptautiniame krepšinio turnyre, – prisimena pašnekovas. – Pavežiojau jas po Havaną. Sakau, kur dar norėtumėt nuvažiuoti? Jos: į bažnyčią. Nuvežiau, žiūriu – meldžiasi. O vėliau, mano mašinoje, tais sovietmečio laikais jos sugiedojo Lietuvos himną!"
Atkūrus nepriklausomybę, Prancūzijoje lankantis pirmiesiems oficialiesiems Lietuvos asmenims, P.Liutkus padėjo organizuoti jų susitikimus su aukščiausiais Prancūzijos valdžios atstovais.
Lietuvoje P.Liutkus tikina besijaučiąs kaip namie. "Gali turėti dvi pilietybes, bet tik vieną tautybę. Aš esu lietuvis, bet labai gerai jaučiuosi su Prancūzijos piliečio pasu vienoje kišenėje, Lietuvos – kitoje", – šypsosi energingas 71 metų vyras.
