Žaliakalnio rajonas tarp Neries šlaitų ir Savanorių prospekto – ne tokios išpuoselėtos architektūros kaip Vydūno alėjoje ir kitose klestinčios tarpukario architektūros teritorijose. Nemažai rajonui būdingų medinukų – avarinės būklės.

Būdingas kitoks bendravimas

"Man šis rajonas mielas. Bendraujant juntama kaimo dvasia – senbuviai čia ištisomis gatvėmis bendrauja, visi viską žino apie kaimynų vaikus ir anūkus. Nėra miestui būdingo susvetimėjimo", – pastebi Širvintų gatvėje gyvenanti architektė urbanistė Nijolė Steponaitytė.

"Tikras internacionalas", – taip galima apibūdinti senuosius rajono gyventojus. Čia prieš šimtą metų kūrėsi lietuviai, rusų sentikiai, žydai, lenkai. Daugelis jų – darbininkai, kiti mažiau pasiturintys žmonės, rentę mažus medinius namelius.

Rajonas pradėjo formuotis XIX a. viduryje, kai pro Kauną buvo nutiestas Peterburgo–Varšuvos kelias (dalis jo – dabartinis Savanorių prospektas). Kaunas pradėjo plėstis – kilti Žaliakalnio šlaitais Ąžuolų kalno link.

Vienas seniausių mikrorajono medinukų – toliau nuo A.Mackevičiaus gatvės po šimtamečiais medžiais stūksantis 96-uoju numeriu pažymėtas namas. Autentiško medinuko prieangį su spalvoto stiklo vitražais ir namo fasadą puošia apsilupinėjusios medinės kolonėlės, baltai dažyti rombai ir išraityta namo statybos data – 1885 m.

Namo gyventojai – nemokūs

Senieji gyventojai pasakoja, kad namą pasistačiusiems rusams priklausė ne vienas pastatas šiame mikrorajone. Sovietmečiu šeimininkų vaikai mirė tremtyje. Neatsiradus paveldėtojų, namas nebuvo įtrauktas į grąžintinų namų sąrašą, todėl čia sovietmečiu apgyvendintiems žmonėms leista išsipirkti butus.

"Baisiai atrodo mūsų namas. Jis jau keli dešimtmečiai avarinis. Dėstytojai studentus veda mūsų namą rodyti, bet mums iš to – jokios naudos. Ir valstybė nesirūpina. Jei valstybę šis namas domintų, biudžeto lėšomis jis būtų remontuojamas", – tikino per keturiasdešimt metų medinuke gyvenanti Irena Žilinskienė. Anot jos, daugelis namo gyventojų – nemokūs: "Dalis namo išnuomota, aš pensininkė, kaimynė – pensininkė, kito buto savininkė – neįgali. Neturim nei pinigų, nei jėgų tvarkytis. O tokį namą sutvarkyti brangiai kainuoja."

Moteris pasakojo, kad šeši dabartiniai namo savininkai medinuką supantį 17 arų žemės sklypą pasidalino taikiai. "Dabar kiekvienas savo sklypelyje darbuojamės. Su kaimynais gerai sutariam – ko gi mums peštis?" – retoriškai klausė moteris.

I.Žilinskienei priklauso du kambarėliai su virtuvėle, kurioje šalia naujos dujinės viryklės stovi nebenaudojama šimtametė malkomis kūrenama viryklė.

Jaunystėje eidavo pėsti

Medinę architektūrą po truputį išstumia naujieji mūriniai pastatai. Kampinis J.Zikaro gatvės namas – medinis dviaukštis su mansarda – beveik visiškai užstotas neseniai prie gatvės išdygusio mūrinio namo. "Anksčiau kieme ir agurkų, pomidorų užsiaugindavau, dabar jau nebe. Saulės mažai gauna – naujasis dviaukštis užstoja. Net darželio gėlės nelabai nori augti", – atsiduso J.Zikaro gatvės 11-ojo namo senbuvė Genovaitė Bigelienė.

Moteris prisimena: XX a. pradžioje statytas namas vėliau vadintas gestapininko namu, mat jame Antrojo pasaulinio karo metais gyveno gestapui tarnavęs vokietis, pavarde Francas, – namą XX a. pradžioje pasistačiusių Francų sūnus.

"Čia labai gera aplinka – ramu. Mūsų namas vadinasi daugiabutis, bet jame tik septyni gyventojai! Nepalyginsi su blokiniu. Ir vieta labai gera. Dabar, kai esam pensininkai, sunkiau pėsčiomis pareiti namo nuo Senamiesčio ar Centro, o jaunystėje tai buvo juokas", – senus laikus prisiminė moteris.

Kauno miesto savivaldybės Civilinės saugos tarnybos skyriaus vedėjas Jonas Griškevičius:

Avarinės būklės butų Kaune labai daug. Jei namas avarinis – gyventojai nustatyta tvarka turi teikti Gyvenamojo fondo administravimo skyriui prašymą, kad jiems būtų suteiktas laikinasis būstas.

Tik ekstremalių situacijų atveju žmones iškeliame iš privačių namų: jei namas sudegė ar sprogo. Tik tuo atveju apgyvendiname manevrinio fondo butuose. O jei neekstremalus atvejis – yra specialios eilės. Jei žmonės gyvena privačiame name – tuo labiau žmogus turi pats tvarkytis. Čia jau miesto taryba turi spręsti, ar suteikti laikinąjį būstą. Tokie prašymai būdavo svarstomi, bet taryba ne visada priimdavo gyventojams palankų sprendimą. Nebent išimties tvarka – gyventojai ar jų vaikai neįgalūs ir panašiai.

Kauno miesto savivaldybės Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus vedėjas Domas Žiogas:

Stichinių nelaimių atveju savivaldybė gali suteikti laikiną būstą gyventojams – iki metų laiko. Jei savivaldybės taryba pripažįsta namą netinkamu gyventi, žmogus turi teisę stoti į eilę laikinajam būstui gauti. Mes jiems pirmumo tvarka siūlome tuo metu laisvus manevrinio butų fondo butus. Tačiau šiuo metu laisvų tokių butų neturime. Kalbame apie savivaldybės fonde esančius namus. Privataus namo mes net negalime pripažinti netinkamu gyventi.

KTU Architektūros ir statybos instituto ekspertė Nijolė Steponaitytė:

"1996 m. su profesoriumi Algimantu Miškiniu atlikome senųjų Kauno pastatų tyrimą. A.Mackevičiaus g. 96-ąjį namą, kaip ir kai kuriuos kitus senuosius šio mikrorajono namus, siūlėme įtraukti į kultūros vertybių registrą. Tačiau į šį sąrašą jis nepateko. Namas avarinis – tokių namų nenorima įtraukti į registrą, nes jų priežiūra tampa iš dalies valstybės atsakomybe. O medinius pastatus labai sunku išsaugoti. Namą reikalaujama išsaugoti autentišką – jis turi būti ne šiaip remontuojamas, o restauruojamas. Tokių namų savininkai paprastai brangiai kainuojančiam namo atnaujinti neturi pinigų. Paveldosaugos srityje juntamas valstybės bejėgiškumas. Namas paskelbiamas saugomu, o nyksta akyse. Ypač tai būdinga medinės architektūros statiniams."