Socialinė gerovė – lietuviška utopija


2009-04-25
Mantas Tomkūnas
Socialinė gerovė – lietuviška utopija

Valstybės bandymus taupyti apkarpant bedarbių pašalpas ar išeitines kompensacijas Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka vadina postsovietinės valstybės pavyzdžiu, kuri neįstengia apginti savo silpnesniosios visuomenės dalies. Socialinės gerovės ateitis Lietuvoje atrodo labai miglota.

– Ką manote apie valstybės bandymą išeiti iš ekonominės krizės apkarpant socialines išmokas, bedarbių pašalpas, kuriomis naudojasi vargingiausioji visuomenės dalis? Yra pavyzdžių, kai Europos valstybės elgiasi atvirkščiai – dotuoja savo šalies įmones, tam kad bedarbiams nereikėtų mokėti pašalpų.

– Lietuvoje egzistuoja formali demokratija – vyksta demokratiniai rinkimai, tačiau valdžios atstovavimas įvairiems visuomenės sluoksniams nėra efektyvus, dažniausiai atstovaujama stipriesiems. Daug mažiau atstovaujamas vidutinis gyventojų sluoksnis. Tačiau demokratija nėra vien atstovavimas daugumai, tai yra jėgos nenaudojimas prieš silpnesniuosius. Turiu galvoje ir socialinę-ekonominę jėgą.

Senos demokratijos valstybėse gėjai, sergantys AIDS, ar bedarbiai nesudaro daugumos, tačiau daugumos yra saugomi. Sudaromos tinkamos sąlygos gyventi, nors dauguma galėtų pareikšti ir nubalsuoti, kad jiems nereikia teikti jokios pagalbos, nes pasileidimas lemia ligų plitimą, ar surasti panašių priežasčių.

Lietuvoje gi galima išgirsti, kad neranda darbo tik tie, kurie neieško, o jį praranda tie, kurie tingi. Toks požiūris mūsų šalyje vyrauja ir tuomet kai nėra krizinės situacijos. Dabar, kai valstybėje sunkmetis, valdžia randa įvairių kitų variantų, kaip su juo kovoti, – priešingų nei Vakarų valstybėse. Kai ištinka ekonominis nuosmukis, valstybė turi skolintis tam, kad paskatintų paklausą. Tačiau mūsų valdžios argumentus sunku paneigti. Dabar ji turi taupyti, o taupyti turi todėl, jog šalis negali skolintis. Ir su tuo tenka sutikti – Lietuvai niekas nenori skolinti arba skolina su didelėmis palūkanomis. Valstybei bandant išleisti vertybinius popierius, užsienyje tektų konkuruoti su tokiomis šalimis kaip Vokietija. Tai būtų sunku padaryti nes šios šalys yra patikimesnės.

– Tačiau bet kuriuo atveju, nesvarbu, šalyje krizė ar ne, Lietuvoje valdžia lieka stipriausiųjų pusėje?

– Dabar lengviau pateisinti valdžios griežtą politiką vidutiniokų ir silpnesnių žmonių atžvilgiu. Tačiau šią politiką buvo sunku pateisinti ir tuomet, kai ekonomika klestėjo. Nors socialinės išlaidos, kartu su ekonomikos augimu, po truputį augo, bet niekam ne paslaptis, kad dalis pensininkų ir neįgalieji gyveno sunkiai – jiems krizė tęsiasi beveik visus 20 nepriklausomybės metų.

Dabar taip pat sunku pateisinti kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, bandymą taupyti atimant iš bedarbių, kai varžomos valstybinės pašalpos, jei jos dubliuojasi su išeitine kompensacija. Juk išeitinė pašalpa yra darbdavio įsipareigojimas paremti darbuotoją, kuris įmonėje išdirbo ilgus metus.

Iš kitos pusės, valstybė yra apdraudusi darbuotoją, kuris moka įmokas į draudimo fondą, ir turi atlikti savo pareigą – išmokėti pašalpą, nežiūrint į tai ar darbdavys buvusiam darbuotojui išmokėjo išeitinę kompensaciją. Panašiai yra ir su sprendimu nemokėti už ligos dienas.

Ekonomikos pakilimo atveju, toks sprendimas būtų normalus, nes žmonės turi pinigų ir sirgdami keletą dienų gali išgyventi. Tačiau dabar, kai sunkūs laikai, toks sprendimas nepateisinamas. Norint išvengti piktnaudžiavimų, reikia kovoti kitomis priemonėmis.

Bandymai sumažinti atlyginimus valstybės tarnautojams taip pat neduos reikiamo efekto, tai tampa knaisiojimusi po atskiras grupes, sugaištant daug laiko. Paprasčiau būtų įvesti progresinius mokesčius, apmokestinti uždirbančiuosius nuo 5 tūkst. ar 6 tūkst. litų. Tuomet valstybė surinktų daugiau iš tų gyventojų, kuriems krizė nėra baisi. Tokie veiksmai galbūt nepadėtų išeiti iš krizės, tačiau daugeliui žmonių palengvintų padėtį. Dabar gi kapstomasi po socialines išmokas, jas gaunančių žmonių ir taip yra sunkiausia padėtis.

– Ar atkreipėte dėmesį, kad Lietuvoje ilgą laiką su darbuotojais buvo nesiskaitoma, mokami mažiausi atlyginimai, prasidėjus ekonomikos pakilimui, darbdaviai lyg ir pradėjo skaitytis su darbuotojais ir juos vertinti, tačiau užklupus ekonomikos nuosmukiui vėl pastebima atvirkštinė tendencija.

– Ekonomistai turi griežtą aksiomą – verslininkai siekia pelno. Tai nėra blogai ir nėra smerktina. Neverta verslininkų veiklos vertinti moraliniu požiūriu, nors tai pastaruoju metu ir bandoma daryti. Verslininkai yra konkurencinėje aplinkoje, jeigu jie elgsis ne taip, kaip diktuoja rinka, gali būti išmesti iš verslo. Nereikėtų moralizuoti – tam yra valstybė, kuri sukuria taisykles, pavyzdžiui, Darbo kodeksą ar darbo santykius. Šiuo atveju valstybė turėtų stoti į silpnesniųjų pusę ir juos ginti. Valstybė silpnesniuosius turėtų telkti ir sudaryti sąlygas jiems veikti. Sudaryti sąlygas profsąjungų veiklai ir už šią veiklą žmonės neturėtų būti persekiojami. Šiuo metu profsąjungos yra vos gyvos ir tampomos po teismus. Rinkoje esančias jėgas reikėtų subalansuoti, jei tai neįmanoma – į silpnosios pusę turi stoti valstybė. Kitose šalyse verslas tai pripažįsta ir gerbia. Jei taisyklės pagrįstos teisingumu, tuomet su jomis susitaikoma – tai rodo kitų valstybių patirtis.

– Ar Lietuvoje įmanomas kapitalizmas su žmogišku veidu, ar mes iki jo subręsime?

– Laukinį kapitalizmą galima palyginti su sovietmečiu. Jaunystėje mačiau sovietmečio sistemos dviveidiškumą ir absurdiškumą. Taisyklės buvo priešingos sveikam protui. Postkomunistinėse šalyse mes galime stebėti situaciją, kai taisyklių ir normų nesilaikoma. Dauguma žmonių mato, kad tai yra negerai, neteisinga, neracionalu ir net absurdiška. Todėl yra viltis, kad sistema pagrįsta neteisingumu, anksčiau ar vėliau sugrius. Situacija turėtų keistis ir reikia tikėtis, kad nebus revoliucinių situacijų ir viskas keisis palaipsniui.

– Ko reikia Lietuvai, kad pasiektume skandinavišką socialinės gerovės modelį ?

– Reikia tautos apsisprendimo ir turėti politinius lyderius, kurie darytų įtaką svarbiems sprendimams. Tokia politinė jėga turėtų atstovauti visuomenės, daugumos ir silpnesniųjų interesams. Dar viena sąlyga, kuri palanki ir Lietuvai, yra maža šalis. Toje valstybėje, kurioje gyvena mažai gyventojų, yra lengviau susitarti nei toje, kur gyvena dešimtys milijonų gyventojų.

Galima paminėti Čekiją, apie kurią, kaip pavyzdį, Lietuvos politikai vengia kalbėti. Čekai buvo kritikuojami už tai, kad stoviniuoja vietoje, neatlieka reformų, tačiau jie pasirinkę socialinės gerovės modelį gražiai nužygiavo į priekį. Pagal oficialius duomenis šiuo metu skurdo lygis šioje šalyje yra mažiausias Europoje. Tačiau negalime paneigti, kad ir Lietuva už žmonių gerovę neprisiima atsakomybės. "Sodros" sistema išlaiko pensininkus, žmonės neišgali sumokėti už švietimą ir gydymą, tai daro valstybė. Tačiau, kaip socialinės gerovės valstybė Lietuva statoma į eilę su tokiomis šalimis kaip Rusija ar Ukraina, tuo tarpu Čekija gretinama su Vokietija ir Austrija.