Šį savaitgalį baigiasi didžiausi muzikos festivaliai – Pažaislio muzikos festivalis Kaune ir Kristupo vasaros festivalis Vilniuje.

Muzikos festivaliai Lietuvoje pradėjo rastis tik atgavus nepriklausomybę. Ar jie jau gali didžiuotis savo tradicijomis, kurios, palyginti su šimtamečių Vakarų Europos muzikos festivalių istorija, yra tik daigeliai prieš ąžuolus? Apie tai kalbėjomės su Pažaislio muzikos festivalio koordinatorius Justinas Krėpšta, Kristupo vasaros festivalio meno vadovu Donatu Katkumi ir Vilniaus festivalio vykdomąja direktore Rūta Prusevičiene.

– Ar galime kalbėti apie Lietuvos muzikos festivalių tradicijas?

R.P. – Festivalių tradicijos Lietuvoje susiformavo per pastaruosius keliolika metų. Dabar vyksta labai daug scenos menų festivalių – teatro, muzikos, šokio. Pirmieji festivaliai davė didžiulį postūmį veiklai regionuose. Atsirado galimybės regionų kultūros centrams, savivaldybėms vykdyti savo kultūrines iniciatyvas – būtent festivalių pagrindu ir gauti dalinį valstybės finansavimą. Festivalinis judėjimas labai išplito visoje Lietuvoje.

Moderniosios visuomenės sąmonėje festivalis yra kažkas išskirtinio programos prasme, nes visos festivalio kūrybinės pajėgos yra metamos į festivalio idėją.

J.K. – Kai kurie Vakarų Europos muzikos festivaliai didžiuojasi beveik šimtmečio tradicijomis. Mes jomis didžiuotis negalime. Reikia prisiminti, kad sovietmečiu rimtų muzikos festivalių beveik visai nevyko – visa kultūrinė veikla buvo vienose – valstybės – rankose. Su nepriklausomybe festivalinė veikla tarytum sprogo.

Tradiciniai muzikos festivaliai jau yra pasiskirstę zonomis. Pavyzdžiui, Mykolo Oginskio, Tytuvėnų festivaliai – Žemaitijoje, Vilniaus, Kristupo vasaros festivaliai – sostinėje ir aplink ją, mes apimame bene didžiausią teritoriją.

Vakarų Europoje yra tokia tradicija – jei festivalis pragyvena penkerius metus, jis tampa patikimu, su juo užsienio festivaliai ima noriau bendrauti. Tokiems festivaliams žymiai lengviau pasikviesti užsienio žvaigždes, lengviau bendrauti su užsienio koncertinėmis agentūromis.

D.K. – Skirtingai nei Vakaruose, mūsų savivaldybės nėra suinteresuotos, kad kiekvienas miestas ar regionas turėtų savo šventę – tai, kas patrauktų atvažiuoti ir iš kitur. Šia prasme mes gerokai atsiliekame. Mūsų savivaldybės kultūrai skiria labai mažai lėšų. Šiais metais mūsų festivalio visiškai nebeparėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Ji skiria lėšų įstaigai „Vilniaus festivaliai“, kuri vadovaudamasi man nelabai aiškiais kriterijais, dalija pinigus įvairiems festivaliams. Mūsų festivalis šį savaitgalį baigiasi, bet aš dar nežinau, ar per „Vilniaus festivalius“ mes gausime kokią paramą.

– Kokiomis tradicijomis išsiskiria jūsų festivalis?

J.K. – Yra festivalių, kuriuose skamba tik kamerinė arba tik šiuolaikinė muzika. Pažaislio muzikos festivalio idėja – būti įvairiems. Pristatome ir šiuolaikinę muziką, ir eksperimentinę, džiazo, senovinę, sakralinę muziką, ir didelius, ir visai mažus muzikinius projektus, kviečiamės simfoninius orkestrus bei rengiame kamerinius koncertus.

D.K. – Mūsų festivalis priglaudžia keletą skirtingų festivalių: vargonų muzikos, gitaros, vargonų ir fortepioninės muzikos, rengiame ir ekstravagantiškos muzikos ciklus. Per vasarą šiemet surengėme 55 koncertus, kuriuose gausiai lankėsi užsienio turistai. Deja, iš VEKS programos negavome nei cento. Tie 55 koncertai buvo surengti už 180 tūkst. litų. Kaip tai sugebėjome? Mes dirbame jau penkiolika metų ir iš festivalio nedarome biznio. Festivalį darome dėl žmonių, o ne tam, kad pardavę ypač brangius bilietus susižertume pinigus. Vilniaus festivalis už milijoną surengė keletą koncertų, o mes su daug mažiau lėšų – 55. Žinoma, jei būtume gavę VEKS paramą, galėjome žymiai ryškiau suspindėti. Bet aš visiems sakau: mes nepasiduosim, ši chebra, kuri nori mus sunaikinti, mūsų nesunaikins.

R.P. – Šiemet gegužę įvyko 13-asis Vilniaus festivalis. Jis neįsivaizduojamas be viešinčių didelių muzikos kolektyvų, be aukščiausio lygio orkestrų, chorų, solistų, kurie muzikuoja kartu su Lietuvos atlikėjais. Viena pagrindinių mūsų festivalio krypčių yra leisti scenoje sukurti programą, kur galėtų pasirodyti žymiausi Lietuvos ir užsienio menininkai. Kiekvienais metais užsakome sukurti labai didelį scenos kūrinį Lietuvos kompozitoriui. Šiemet pirmą kartą užsakėme rusų kompozitoriaus, gyvenančio Lietuvoje Rodiono Ščedrino kūrinį, skirtą artėjančiam 600 m. Žalgirio mūšio jubiliejui. Šį kūrinį mūsų festivalyje šiemet atliko Londono simfoninis orkestras.

– Ponia R.Prusevičiene, jaučiate kitų muzikos festivalių organizatorių baltą pavydą dėl to, kad jūsų festivalio biudžetas – didžiausias, kad jūsų festivalį didžiausia suma remia valstybė?

R.P. – Mūsų festivalis galbūt jaučia didesnę garantiją ir stabilumą dėl to, kad festivalis valstybės buvo remiamas nuo 1997 m. per dalinę dotaciją Lietuvos nacionalinei filharmonijai. Taigi, esame ramūs dėl tam tikros pradinės festivalio biudžeto sumos. Tačiau čia nelabai yra ko pavydėti, nes mūsų biudžetas, kaip ir visų kitų kultūros renginių, netgi kaip verslo struktūrų biudžetas sumažėjo drastiškai.

Mūsų biudžetas, palyginti su pernai metais, sumažėjo milijonu litų. Praradome kai kuriuos rėmėjus Šiemetinis mūsų biudžetas buvo 1 mln. 200 tūkst., iš jų 0,5 mln. litų buvo skirta iš VEKS programos būtent Londono simfoninio orkestro ir R.Ščedrino projektui. Valstybės finansavimas, įskaičiuojant per VEKS programą gautas lėšas – ženkliai sumažėjo iš privačių rėmėjų gaunama parama.

– Kiti festivaliai – konkurentai ar bendradarbiai?

J.K. – Konkuruojame tik dėl rėmėjų. Kitomis prasmėmis esame bendradarbiai – dalijamės atlikėjais. Ne paslaptis, kad užsienio atlikėjai nenori vykti į kitą šalį dėl vienintelio koncerto. Kooperuodamiesi su kitais festivaliais ar koncertinėmis įstaigomis, sutaupome ir padengdami kviestinių žvaigždžių kelionės išlaidas, ir mokėdami honorarus. Bendradarbiaujame su Kristupo, Tytuvėnų vasaros festivaliais, Vilniaus festivaliu. Bendradarbiaudami su Vilniaus simfoniniu orkestru, šiemet Pažaislyje galėjome pasiūlyti Bernsteino „Mišias“ su amerikiečių baritonu Douglu Websteriu. Šis kūrinys skambėjo ir Vilniuje, baigiant simfoninio orkestro koncertinį sezoną, ir Kaune. Ateityje, yapč krizės sąlygomis, bendradarbiavimas tik stiprės.

R.P. – Ir konkurentai, ir bendradarbiai. Konkurencija egzistuoja. Yra ir baltas pavydas. Aš pavydžiu Pažaislio festivaliui jo erdvių, publikos, sklaidos regione. Jis turi stiprią ir gerą aurą. Tuo tarpu Kristupo vasaros festivalis turi gražius ir įdomius ciklus. O mūsų visų stiprybė yra tai, kad esame skirtingi ir visi turime savo publikas. Mūsų festivalio koncertuose matome vienus žmones, Kristupo vasaros festivalyje – kitus, per aktualiosios muzikos festivalį „Gaida“ – dar kitus. Skonių ir tendencijų įvairovė skatina kūrybiškumą.

Žinoma,mes dalijamės idėjomis. Daug kartų, jei mes negalėdavome priimti kokio nors muzikinio kolektyvo dėl netinkamo laiko, iš karto siūlydavome jį kitiems festivaliams.

– Kokią matote artimiausią festivalio ateitį?

R.P. – Kiti metai bus kur kas sudėtingesni finansiškai. Pagal biudžeto prognozes, 2010 m., palyginti su 2008 m., kultūros įstaigų, tarp jų – Lietuvos nacionalinė filharmonijos – valstybinis finansavimas sumažės dešimčia kartų. Finansų ministerija jums greičiausiai pasakys kitus procentus, tačiau prie sumažinto valstybinio finansavimo pridėjus tai, ką mes prarasime dėl augančių PVM, Sodros ir autorinių mokesčių, gauname dešimt kartų mažesnį biudžetą.

Tendencijos – tokios pačios kaip ir kituose festivaliuose, kultūros įstaigose. Filharmonijos veiklos biudžetas mažėja – Vilniaus festivalio biudžetas mažėja taip pat.

Labai gaila, nes menine ir kūrybine prasme festivalio organizatoriai ir atlikėjai buvo paėmę labai aukštą gaidą. Projektų kokybė buvo labai aukšta. Dešimt kartų sumažėjęs finansavimas mus mestelės penkiolika metų atgal. Norint atlikti šiuolaikinį kūrinį, reikia išsinuomoti natas, kurios gali kainuoti ir tūkstantį eurų. Labai mažai kas galės sau tai leisti.

J.K. – Kiti metai bus nepaprastai sunkūs. Bet aš manau, kad tie, kurie turi savo publiką, tradicijas, ilgamečius rėmėjus, šie festivaliai išliks. Mes, Pažaislio muzikos festivalio rengėjai, turėtume būti optimistiški, nes mes turime savo ištikimą publiką. Šie metai parodė – iki šiol dar nebuvo nei vieno festivalio, kad taip įvairiuose koncertuose netalpintume žmonių.

Naujiems festivaliams bus labai sudėtinga, mano manymu, kai kurie jų neišliks. Tai yra konkurencija sunkiomis sąlygomis.