Iki šiol ma­žai te­ži­no­me apie lie­tu­vius, gy­ve­nu­sius iki Min­dau­go, ku­rio ka­rū­na­vi­mo die­ną pa­žy­mi­me vals­ty­bi­ne šven­te.

Lem­tin­ga ver­ti­mo klai­da

Šią istorijos spra­gą pa­mė­gi­no už­pil­dy­ti Ve­ne­sue­lo­je gy­ve­nan­ti lie­tu­vė moks­li­nin­kė Jū­ra­tė Stat­ku­tė de Ro­sa­les. Is­pa­niš­kai kal­ban­čio­je pa­sau­lio da­ly­je au­to­ri­te­tu lai­ko­ma lie­tu­vė ma­no at­sklei­du­si mū­sų se­no­sios is­to­ri­jos fal­si­fi­ka­ci­jas.

Venesuelos valstybinį apdovanojimą pelniusios tautietės nuo­mo­ne, Eu­ro­pos ling­vis­tai ir is­to­ri­kai klys­ta, pa­vyz­džiui, tvir­tin­da­mi, kad Ro­mą VI am­žiu­je įvei­kė go­tai, ki­lę iš Skan­di­na­vi­jos. Tai dvi­gu­ba klai­da Va­ka­rų Eu­ro­pos ir mū­sų tau­tos is­to­ri­jo­je.

Mi­nė­tos is­to­ri­nės ap­ga­vys­tės ki­lo dėl są­mo­nin­gos ar ne­są­mo­nin­gos klai­dos, ku­ri bu­vo pa­da­ry­ta ver­čiant gu­do Jor­da­no VI a. pa­ra­šy­tą ge­tų (go­tų), ku­rie da­bar va­di­na­mi bal­tais, kil­mės is­to­ri­ją.

Be to, ver­tė­jas Wil­hel­mas Mar­ten­sas 1914-ai­siais sa­vo nuo­žiū­ra teks­te per­kė­lė ge­tų (go­tų) kil­mės vie­tą į Skan­di­na­vi­ją, nors lotynų kalba rašytame teks­te to nė­ra.Ne­gir­dė­ta go­tų kil­mė

Pra­var­tu ži­no­ti, kad ro­mie­čiai go­tus va­di­no ge­tais - nuo se­no gy­va­vu­sia ga­lin­ga tau­ta. Ge­tų ka­riuo­me­nė (tai tvir­ti­na Ro­mos ra­šy­ti­niai šal­ti­niai) at­vy­ko į Ro­mą iš Pa­bal­ti­jo ir Dniep­ro aukš­tu­pio, o ne iš Skan­di­na­vi­jos, kaip savo ra­štuose teigia ver­tė­jas W.Mar­ten­sas.

Klai­da at­si­ra­do, su­pla­kus žo­džius „Scan­dza" ir „Scan­dia" su „Skan­di­na­vi­ja". Iš tik­rų­jų Jor­da­nas „skan­džios" var­du va­di­no da­bar­ti­nes Aist­ma­rių ir Kur­šių smė­lė­tas ne­ri­jas.
J.Stat­ku­tė de Ro­sa­les, ly­gin­da­ma se­nuo­sius lo­ty­niš­kus teks­tus ir jų ver­ti­mus, ste­bi­si, ko­dėl ver­tė­jai ne­su­si­gau­dė ar ne­no­rė­jo su­si­gau­dy­ti lo­ty­niš­kai ap­ra­šo­mo­se vie­to­vė­se ir ne­tei­sin­gai iš­ver­tė jų pa­va­di­ni­mus.

Gal, anot J.Stat­ku­tės de Ro­sa­les, taip at­si­ti­ko to­dėl, kad ver­tė­jams bu­vo neį­ti­ki­ma, jog ma­žy­tė Lie­tu­va ir Prū­si­ja ka­dai­se ga­lė­jo už­ka­riau­ti pu­sę Va­ka­rų Eu­ro­pos ir net įveik­ti Ro­mą?

Vie­to­vės geog­ra­fi­nio nu­sta­ty­mo ir jos pa­va­di­ni­mo ver­ti­mo klai­dos (jas „Di­džių­jų ap­ga­vys­čių" au­to­rė pa­ro­do aki­vaiz­džiai, su­teik­da­ma ga­li­my­bę iš­pru­su­siam skai­ty­to­jui pa­ly­gin­ti ori­gi­na­lų­jį teks­tą ir jo ver­ti­mą) ke­lia­vo iš kny­gos į kny­gą, apaug­da­mos bė­gant me­tams ki­tų ver­tė­jų pa­da­ry­to­mis klai­do­mis.

Kad go­tai (ge­tai) yra ki­lę iš Prū­si­jos ir da­lies Lie­tu­vos, o ne iš Skan­di­na­vi­jos, pa­tvir­ti­na ir XIII a. Kas­ti­li­jos ka­ra­liaus Al­fon­so X Iš­min­tin­go­jo ka­ra­liš­ko­sios kro­ni­kos, ku­rio­se tai aiš­kiai pa­ra­šy­ta. Be­je, to­se kro­ni­ko­se ge­tai ar go­tai va­di­na­mi gu­dais. Jiems pri­klau­sęs ir pa­ts Al­fon­sas X Iš­min­tin­ga­sis.

Praei­ty va­di­no­mės gu­dais

Pa­sak J.Stat­ku­tės de Ro­sa­les, at­ro­do, kad iki XIX a. lie­tu­vių kal­bo­je ne­bu­vo žo­džio go­tas. Bu­vo žo­dis gu­das. Kai da­bar va­di­na­mie­ji go­tai V am­žiu­je ap­si­gy­ve­no Is­pa­ni­jo­je (gal­būt net už­ka­ria­vo jos da­lį), jie sa­ve va­di­no go­dais ar­ba, kaip ap­tin­ka­ma Is­pa­ni­jos vi­du­ram­žių raš­tuo­se, gu­dais, atė­ju­siais iš Pa­bal­ti­jo. Ta­čiau to ne­pai­sė vo­kie­čių is­to­ri­kai ir kal­bi­nin­kai, teig­da­mi, kad Is­pa­ni­jos atei­viai bu­vę ger­ma­nai (go­tai).

Tuo tar­pu žo­džiai go­das ar gu­das yra vi­sai ne ger­ma­niš­kos kil­mės. Be to, kaip teigia J.Stat­ku­tė de Ro­sa­les, nė vie­na tau­ta pa­sau­ly­je ne­va­di­no sa­vęs go­tais, nes tai yra žo­džio gu­das ver­ti­mas į ger­ma­niš­kas kal­bas.

„Žo­dis gu­dai lo­ty­niš­kai ver­čia­mas į ge­tai - tuo ne­sun­ku įsi­ti­kin­ti, skai­tant se­no­vės is­pa­nų ar Ro­mos im­pe­ri­jos lai­kų raš­tus. Pa­vyz­džiui, jau mi­nė­tą­jį Jor­da­ną", - aiš­ki­no J.Stat­ku­tė de Ro­sa­les. Tad vo­kie­čių kal­bi­nin­kai ir is­to­ri­kai mums įbru­ko žo­dį go­tai (goths), vi­sai ne­sie­da­mi jo su žo­džiu gu­dai ir tuo nu­ties­da­mi ke­lią klai­dai į Va­ka­rų Eu­ro­pos bei Lie­tu­vos is­to­ri­ją.

J.Stat­ku­tė de Ro­sa­les siū­lo at­mes­ti ne­lie­tu­viš­ką žo­dį go­tai, nes prū­sai ir ry­ti­nių bal­tų gen­tys se­no­vė­je at­kak­liai va­di­no sa­ve gu­dais - var­du, ku­riuo dar Vy­tau­to Di­džio­jo do­ku­men­tuo­se bu­vo va­di­na­mi jot­vin­giai. Šio var­do kra­to­mės ne tik da­bar.

Anot ty­ri­nė­to­jos, į tai at­krei­pė dė­me­sį XVII am­žiu­je prū­sų au­to­rius Mo­tie­jus Pre­to­ri­jus. Jis aiš­ki­no, kad šį var­dą anuo­met veng­ta var­to­ti to­dėl, kad jis pri­mi­nė pa­go­ny­bę, ki­lu­sią iš Prū­si­jos, Lie­tu­vos ir Že­mai­ti­jos.

Be­je, Jor­da­nas Pa­bal­ti­jo tau­tas va­di­no „tau­tų įsčio­mis", o Is­pa­ni­jos ka­ra­liaus Al­fon­so X kro­ni­ko­je (XII a.) esa­me ap­ra­šy­ti kaip gu­diš­kų tau­tų šal­ti­nis.

Bal­tų krikš­ta­tė­vis

Se­ną­jį mū­sų tau­tos var­dą - gu­dai ga­lu­ti­nai iš­brau­kė vo­kie­čių kal­bi­nin­kas G.Ne­sel­ma­nas (XIX a.), ty­ri­nė­jęs se­ną­ją prū­sų kal­bą, rin­kęs lie­tu­viš­kas dai­nas. Už pa­sta­rą­jį dar­bą lie­tu­viai jam yra dė­kin­gi, bet ne už tai, kad jis iš­brau­kė iš is­to­ri­jos se­ną­jį mū­sų var­dą.
Kal­bi­nin­kas tai pa­da­rė 1845 m. sa­vo iš­leis­to­je kny­go­je, ku­rio­je pa­siū­lė se­no­vės prū­sus, lie­tu­vius ir lat­vius va­din­ti bal­tais (pa­gal Bal­ti­jos jū­ros pa­va­di­ni­mą). Šiuo pa­siū­ly­mu jis nu­brau­kė bend­rą se­ną­jį mi­nė­tų tau­tų var­dą gu­dai ir su šiuo var­du su­si­ju­sią jų is­to­ri­ją per­lei­do nie­ka­da neeg­zis­ta­vu­siai go­tų tau­tai.

G.Ne­sel­ma­ną su­klai­di­no vi­du­ram­žių do­ku­men­tai, ku­riuo­se prū­sai, že­mai­čiai ir lie­tu­viai va­di­na­mi ge­tais, go­tais ir gu­dais (tai pri­klau­so nuo kal­bos, ku­ria pa­ra­šy­tas do­ku­men­tas) ir tai, kad vo­kie­čių moks­li­nin­kai tas tau­tas va­di­no ger­ma­niš­ko­mis.

Bū­da­mas kal­bi­nin­kas G.Ne­sel­ma­nas, su­pran­ta­ma, ne­ga­lė­jo pri­skir­ti prū­sų, lie­tu­vių ir lat­vių kal­bų nei ger­ma­nų, nei sla­vų kal­bų gru­pei, to­dėl „pa­krikš­ti­jo" tą gru­pę bal­tais. Taip gu­dai ta­po bal­tais, ku­riuos nau­ja­sis var­das at­kir­to nuo jų la­bai se­nos is­to­ri­jos, su­ra­šy­tos apie go­dus ar gu­dus Va­ka­rų Eu­ro­pos vi­du­ram­žių kro­ni­ko­se ir apie ge­tus - se­no­vės Ro­mos raš­tuo­se.

Pra­leis­tas is­to­ri­jos eta­pas

Kai per­nai lei­dyk­la „Bal­ti­jos ko­pi­ja" iš­lei­do J.Stat­ku­tės de Ro­sa­les kny­gą „Di­džio­sios ap­ga­vys­tės", jos bu­vo neį­ma­no­ma ras­ti jo­kia­me kny­gy­ne ar bib­lio­te­ko­je - tik nu­si­pirk­ti iš kny­gų pla­tin­to­jų.

Kny­gos au­to­rei iki šiol ne­te­ko dis­ku­tuo­ti su Lie­tu­vos is­to­ri­kais ir kal­bi­nin­kais apie jos pa­ste­bė­tas is­to­ri­nes ap­ga­vys­tes.

„Taip yra ne to­dėl, kad aš ne­no­rė­čiau po­le­mi­kos, o to­dėl, kad Lie­tu­vo­je neat­si­ran­da no­rin­čių­jų tai da­ry­ti. Be­je, no­rė­čiau pa­dis­ku­tuo­ti su ger­bia­mu pro­fe­so­riu­mi Zig­mu Zin­ke­vi­čiu­mi, ku­ris vie­šai pa­si­sa­kė prieš ma­no ty­ri­nė­ji­mų re­zul­ta­tus. Tuo tar­pu aš ak­ty­viai bend­rau­ju su Ve­ne­sue­los, Is­pa­ni­jos, JAV is­to­ri­kais. Ne­se­niai ma­no iš­sa­mus straips­nis apie gu­dų kul­tū­rą bu­vo iš­spaus­din­tas žur­na­le, ku­rį lei­džiant da­ly­vau­ja 15 pa­sau­lio uni­ver­si­te­tų", - pa­si­džiau­gė J.Stat­ku­tė de Ro­sa­les.

Be­veik ket­vir­tį am­žiaus opo­zi­ci­niam Ve­ne­sue­los po­li­ti­kos, eko­no­mi­kos ir kul­tū­ros sa­vai­ti­niam žur­na­lui „Ze­ta" va­do­vau­jan­ti lie­tu­vė yra iš­lei­du­si ke­lio­mis kal­bo­mis so­li­džias moks­li­nes stu­di­jas: „Goths and Balts" (pa­sta­ro­sios kny­gos trum­pa san­trau­ka iš­leis­ta per­nai lie­tu­viš­kai ir pa­va­din­ta „Di­džio­sios ap­ga­vys­tės") bei is­pa­niš­kai pa­ra­šy­tą kny­gą „Los Go­dos", su­lau­ku­sią ke­tu­rių lei­di­mų. Ki­ta kny­ga lie­tu­vių kal­ba bu­vo iš­leis­ta 1985 m. Či­ka­go­je ir va­di­no­si „Bal­tų kal­bų bruo­žai Ibe­rų pu­sia­sa­ly­je".

Apie sa­vo kny­go­se at­skleis­tas is­to­ri­nes ap­ga­vys­tes J.Stat­ku­tė de Ro­sa­les kal­ba taip: „Bal­tų tau­tų is­to­ri­jos at­žvil­giu tas pra­leis­tas Eu­ro­pos is­to­ri­jos eta­pas yra di­džiu­lė skriau­da lie­tu­vių tau­tos praei­čiai, prieš­min­dau­gi­nei Lie­tu­vai, jos da­bar­čiai ir atei­čiai."

J.Stat­ku­tės de Ro­sa­les biog­ra­fi­ja

Gi­mė 1929 m. Lin­kai­čiuo­se, mo­kė­si Pa­ry­žiu­je, kur tė­vas stu­di­ja­vo tei­sę.
Ka­rui bai­gian­tis, iš Kau­no pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, stu­di­ja­vo Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ir JAV.
1960 m. iš­te­kė­jo ir ap­si­gy­ve­no Ve­ne­sue­lo­je.

Ap­do­va­no­ta gar­bin­giau­siais Ve­ne­sue­los or­di­nais, o 1989 m. Pie­tų Ame­ri­kos Ibe­rų Ame­ri­kos žur­na­lis­tų or­ga­ni­za­ci­ja pri­pa­ži­no ją Me­tų as­me­ny­be.

1996 m. Lie­tu­vo­je jai bu­vo įteik­tas LDK Ge­di­mi­no or­di­no Ri­te­rio Kry­žius.
Il­gai bend­ra­dar­bia­vo Kliv­lan­do (JAV) laik­raš­ty­je „Dir­va", tu­ri nuo­la­ti­nę skil­tį Ve­ne­sue­los dien­raš­ty­je „El Nue­vo Pais".

Mo­ka is­pa­nų, se­ną­ją is­pa­nų, vo­kie­čių, pran­cū­zų, ang­lų, lo­ty­nų ir, ži­no­ma, lie­tu­vių kal­bas.
Užau­gi­no pen­kis sū­nus, su ku­riais kal­ba­si lie­tu­viš­kai, o su vy­ru, ži­no­mu in­ži­nie­riu­mi, - is­pa­niš­kai.

Na­muo­se lai­ko­si lie­tu­viš­kų pa­pro­čių, ga­mi­na lie­tu­viš­kus val­gius, bet ger­bia ir vie­tos pa­pro­čius. Iš­mo­kė de Ro­sa­les gi­mi­nės vai­kus per Ve­ly­kas da­žy­ti mar­gu­čius.

Su­lau­kė pen­kių anū­kų.
Ti­ki, kad jau­no­ji Lie­tu­vos kar­ta, ku­ri mo­ka ne vie­ną už­sie­nio kal­bą, tu­ri ga­li­my­bę stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, pa­tvir­tins tai, ką jai pa­vy­ko su­ži­no­ti apie prieš­min­dau­gi­nę Lie­tu­vą ir pa­gi­lins tas ži­nias.

Pra­dė­jo ra­šy­ti kny­gą is­pa­nų kal­ba apie tai, kaip jai pa­vy­ko at­ras­ti se­niau­sią Lie­tu­vos is­to­ri­ją liu­di­jan­čius do­ku­men­tus.

Už ga­li­my­bę iš­leis­ti Lie­tu­vo­je „Di­džią­sias ap­ga­vys­tes" dė­kin­ga vil­nie­tei Tan­zi­lei Dig­rie­nei ir jos šei­mai.