Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
R.Žilio kelionė į fotografiją ir poeziją
2011-09-09
DMN inf.
Poetas, fotografas Regimantas Žilys Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje šiuo metu pristato abi kūrybos sritis.
Iki rugsėjo 13 d. bibliotekoje eksponuojama jo fotografijų paroda „Šviesa nutapyti peizažai“.
Inžinerinį ir dailės istoriko išsilavinimą turinčio R.Žilio naujausias fotopeizažų ciklas „Šviesa nutapyti peizažai“ skirtas ekokritikos idėjoms, žmogaus Namam pačia plačiausia prasme – tai erdvei, kurią žmogus sušildo savo buvimu ir kur jaučiasi saugus, galintis būti pačiu savimi, nenuasmenintai žemei, nuspalvintai žmogaus jausmų – susitikimų ilgesio, praradimų kartėlio ir tylaus buvimo džiaugsmo. Keturiasdešimt dvejų darbų cikle, atliktame tęsiant Lietuvos fotografijos mokyklos peizažo tradiciją, derindamas moderniausias spalvotos fotografijos technikos galimybes ir klasikinę kompoziciją autorius per gamtos peizažus subtiliai atskleidžia žmogiškąją būtį ir buitį.
„Šviesa nutapyti peizažai“ liudija, kad pasaulis savaime nėra nei geras, nei blogas, jis yra toks, kokį mes jį sukuriame ir kiekvieną kviečia būti atsakingą už savo kiemą, savo namą, savo miestą, savo žemę. Mūsų dienomis, kai vis garsiau kalbama apie visuotinį atšilimą, ekologines katastrofas, gresiančias žmonijos išlikimui, civilizacijos piktžaizdes, aktualu ir reikšminga, kad fotografas akcentuoja žmogaus ir gamtos, žmogaus ir jo gyvenamosios vietos ryšį bei žadina žmonių ekologinę sąmonę.
R.Žilio kūrybinį portretą papildo ir neseniai bibliotekoje pristatyta jo poezijos knyga „Vertikaliu dykumos horizontu“. Vakaras prasidėjo autoriaus skaitomomis eilėmis, nes pasak jo, poeziją sunku vertinti, kol neišgirstame, kaip ją skaito pats autorius. Jo nuomone, garsai žmogų veikia kitaip nei raidės. Rašytojas Robertas Keturakis, kalbėjęs apie Regimanto Žilio poeziją, pastebėjo, jog knygoje eilės kitaip kalba nei rankraštyje: „Knygoje eilės išsitiesė visu ūgiu.“ Jam buvo įdomu atrasti šios knygos aukštumas, kurias jis pacitavo klausytojams. R.Keturakis pastebėjo, kad autorius savo knygoje nė karto nepavartojo žodžio „gražus“, o grožio sąvoka slypi visai kitose dimensijose. Vėliau rašytojas prisipažino, kad Regimanto kūryba jį verčia galvoti apie begalybę, kuri visuomet kažkiek baugina... Panašiai pagarbiai ir su nuostaba rašytojas apibūdino ir R. Žilio fotografijas, kuriose, rodos, pagautas žvilgsnis, kuriuo į Žemę žvelgia ne žmogus, o pats Dievas: „Jis žvelgia į visa tai, ką buvo sukūręs, ir dabar stebisi, ar žmogaus pastangos visa keisti, yra priimtinos ar ne...“
Humanitarinių mokslų daktarė Eglė Keturakienė apibendrino R.Žilio poeziją, išskyrė joje dominuojančias temas ir akcentavo, jog autoriaus poezijai būdinga vidinis sielos vyksmas, žmogaus egzistencinės prasmės ieškojimas, subjekto akistata su pasaulio kasdienybe bei skausmingo ribotumo suvokimas.
R.Žilys yra išleidęs poezijos knygą „Pilkas pavasario ruduo” (1995), surengė fotografijos parodas Kauno projektavimo institute („Prancūzų kalbos pamokos”; „Daiktų pamokos”, 1995), Kauno dailės mokykloje („7200 sekundžių”, 1998), Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje („Daiktai”, 1999).
