Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2007-03-24
Ovidijus LUKOŠIUS
Lietuvoje bręsta nauja karta, kurią galima lyginti su pokario vaikais, užaugusiais be vieno ar abiejų tėvų. Tik dabartines lietuvių šeimas išskyrė ne karas ar tremtis, bet geresnio gyvenimo paieškos Anglijoje, Airijoje, Amerikoje, Ispanijoje.
Laimės ieškotojų vaikai paliekami seneliams, dėdėms ir tetoms. Atžalų auklėjimas ir likimas yra tik jų tėvų reikalas? Toks požiūris būtų itin trumparegiškas. Be tėvų augantys vaikai tampa skaudi problema ne tik išskirtoms šeimoms, bet ir visai šaliai. Lietuvą drebina kraupūs paauglių nusikaltimai, o tarp žiauriu elgesiu ir netramdomu charakteriu pasižyminčių jaunuolių itin dažnai pasitaiko emigrantų vaikų.
Be tėvų augantys vaikai mokosi prasčiau, pasižymi atšiauresniu charakteriu. Socialinių pedagogų ir psichologų dėmesio taip pat reikalauja tie moksleiviai, kurie auga be vieno ar abiejų tėvų.
Emigrantų vaikams sudaromos visos sąlygos eiti gyvenimo klystkeliais. Seneliai dažnai nesugeba tinkamai auklėti anūkų, o Lietuvoje paliktoms atžaloms tėvai meilės trūkumą bando kompensuoti siųsdami eurus ir dolerius. Pinigai ir silpna kontrolė lengvai susuka galvas vaikams, kurie jau vadinami gyvų tėvų turtingais našlaičiais.
Net ir tie vaikai, kurie nėra linkę nusikalsti, kurie yra jautrūs ir švelnūs, palikti be tėvų patiria skaudžių išgyvenimų, jų likimai taip pat sulaužyti. Jauniems žmonėms be galo sunku susitaikyti su mintimi, kad jie buvo paaukoti dėl sotesnio gyvenimo. Nuo šeimų atskirti vaikai jaučiasi atstumti, nelaimingi, juos dažniau nei kitus bendraamžius kamuoja depresija. Psichologai perspėja, kad net trečdalis paauglių yra apimti pesimizmo, neretai galvoja apie savižudybę. O tarp savo noru iš gyvenimo pasitraukusių jaunų žmonių didelė dalis yra būtent emigrantų vaikai.
Ieškoti sotesnio duonos kąsnio į svečias šalis vyksta ir menkai išsilavinę, iš skurdo gniaužtų mėginantys išsivaduoti provincijos gyventojai, ir mokslus Lietuvoje baigę, užsienyje vertinamas specialybes įgiję jaunuoliai. Ir emigracijoje matoma ryški takoskyra tarp dviejų Lietuvų, tarp jų vertybių, moralės principų. Išsilavinę žmonės rečiau aukoja šeimą dėl karjeros, o vykdami dirbti svetur kartu vežasi ir savo vaikus.
Emigrantų vaikai Lietuvai jau tapo ne tik socialine, bet ir ekonomine problema. Nors emigrantai vien per praėjusius metus į Lietuvą persiuntė apie 1,2 milijardo litų, jų vaikams išlaikyti valstybė taip pat priversta pakratyti iždą. Anūkus globojantiems seneliams mokamos išmokos, be tėvų gyvenantys vaikai nemokamai maitinami mokyklose. Auga nauja išlaikytinių karta, nusivylusi, pikta, nepatyrusi šeimos šilumos.
Nėra tikslios statistikos, kiek lietuvių dirba svetur, kiek be tėvų meilės ir priežiūros gimtoje šalyje palikta jų vaikų. Tačiau net ir spėjami skaičiai skamba įspūdingai - manoma, kad naujųjų emigrantų yra apie 400 tūkstančių. Tai - visas Kaunas ar Klaipėda ir Šiauliai kartu sudėjus.
Negalima kaltinti jaunų žmonių, kurie laimę ir sotesnį gyvenimą mėgina susikurti užsienyje. Emigrantų pinigai taip pat yra vienas veiksnių, gerokai išjudinusių Lietuvos ekonomikos traukinį. Emigrantai pinigus investuoja į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, o tai galima laikyti vilties ženklu, kad bent dalis laimės ieškotojų vėliau ar anksčiau grįš į tėvynę.
Tačiau ir sugrįžusių į Lietuvą šeimų laukia daug problemų, išbandymų ir nusivylimų. Nebus lengva užpildyti atsivėrusią bendravimo prarają.
Kita vertus, jei naujieji emigrantai būtų likę namuose, daugelio jų vaikų lauktų toks pat kraupus likimas. Emigruoti nesiryžę kaimų ir miestelių gyventojai skęsta alkoholizmo liūne, o jų vaikai patiria ne mažiau skriaudų. Tad net neverta ieškoti atsakymo, kas blogiau - prasigėrę tėvai ar tėvai tolimojoje Airijoje.
Kaip suteikti kvalifikuotą pagalbą ir paramą be tėvų likusiems vaikams ? Kaip sumažinti emigracijos bangą ? Kaip užtikrinti, kad svečiose šalyse augantys Lietuvos vaikai nepamirštų gimtosios kalbos, o širdyse saugotų svajonę, kad anksčiau ar vėliau grįš į savo tėvynę?
Jei nerasime atsakymų į šiuos klausimus, Lietuva dar daugelį metų liks nusivylusių, depresuotų, piktų žmonių šalis.
