Žvilgsnis


2002-12-02
Aušra LĖKA
Žvilgsnis

Lietuvoje tęsiama tradicija ginčytis, ar būtinai šlepetės, širdis ir kandidato į valdžią kūnas turi būti toje pačioje vietoje.

Praėjusiuose Prezidento rinkimuose net teismai aiškinosi, ar galima nuolat gyvenant Šiauliuose suskubti į darbą Čikagoje. Pasirodo, galima, svarbiausia, kur tavo šlepetės.

Savivaldybių tarybų rinkimų išvakarėse prasidėjo masiškas politikų šeimų irimo procesas: vyrai puolė registruotis pas uošves, moterys - dar nežinia kur. Seimo, t.y. institucijos, kuri šį birželį ir uždraudė “importuoti” nevietinius politikus į savivaldybes, narys liberalas Jonas Čekuolis patyrė šoką, sužinojęs, kad yra priėmęs tokį įstatymą. Bet parlamentaras tikina, kad jo širdis - Jonavoje, ir tai jau priežastis jį čia registruoti kandidatu. Vytautas Šustauskas jau nebesiafišuoja esąs nuolatinis Kibučių gyventojas: jis - tikras kaunietis, nors politikos debiutantė ponia Nijolė Šustauskienė tikina gyvenanti su juo sostinėje, Seimo bendrabutyje. Tiesa, po to šeimos keliai visai išsiskyrė, nes ji “apsigyveno” pas draugę Vilniuje.

Įstatymų leidėjai patys viešai tyčiojasi iš savo pačių priimto įstatymo, demonstruodami, kaip jį apeiti. Idėja buvo gal ir neprasta: pagaliau vietos valdžioje tvarkytis be emisarų iš sostinės. Tačiau norėta kaip geriau, o išėjo kaip visada. Negi įstatymas pakeistas dėl politikų, kurie gyvena 100 metrų nuo Kauno ribos ir todėl nebegali kandidatuoti į miesto valdžią? Gal nuolatinio vietos gyventojo sąvoką galima buvo praplėsti bent iki rajono ribų?

Kita vertus, ar buvo atvejų, kad, sakykim, klaipėdietis veržtųsi į Biržų ar Vilniaus savivaldybes? Problema kita: štai penktadalis dabartinių parlamentarų dar yra ir savivaldybių tarybų nariai, o šįsyk rinkimuose susidvejinti pasirengę pusė įstatymų leidėjų. Tai gal vertėjo įstatymu tiesiog imti ir pagaliau atsisakyti politikų “antraeilininkų”?

Be kita ko, Konstitucinis Teismas, tirdamas, kodėl merai “trigalviai” - turi savo atskirus įgaliojimus, bet dar vadovauja ir savivaldybės tarybai bei valdybai, susidomėjo ir susidvejinusiais politikais. Konstitucinio Teismo teisėjui Kęstučiui Lapinskui kilo klausimas, ar nėra pažeidžiamas valdžių atskyrimo principas, nes valstybinės valdžios atstovas dalyvauja ir vietos valdžioje, tuo iš esmės kišdamasis į savivaldos reikalus, nors Konstitucija garantuoja jos savarankiškumą. Yra tikimybė, kad dar iki rinkimų žadamame paskelbti Konstitucinio Teismo sprendime ir apie tai bus pareikšta nuomonė, tad tektų rinktis vieną iš dviejų mandatų. Kita vertus, niekas neneigia, kad garsaus politiko vardas dažnai tėra tik jaukas vietos rinkėjui, o sostinėje įsitvirtinęs veikėjas leidžia savo vardą vartoti tik kaip trumpalaikį aksesuarą rinkimų agitacijai ar, teisingiau, taip apgaudinėti rinkėjus.

Konstitucijos sergėtojai domisi, kodėl Konstitucijos pataisa dėl užsieniečių teisės balsuoti vietos rinkimuose Seimo nutarimu atidėta kitiems rinkimams. Jei jau “europinam” Konstituciją, tai gal darykim tą ne tik popieriuje, bet ir gyvenime, o jei manom, kad tam dar nesam pasirengę, tai kam tuomet keisti Konstituciją?

Jei, kaip prognozuoja kai kurie politologai, Konstitucinis Teismas dėl konstitucinės pataisos įsigaliojimo vilkinimo pareikštų pretenzijas, nežinia, kas būtų. Būtų aišku, kad Seimas privirė košės, tik būtų vėlu ją srėbti, nes rinkimų sąrašus pildyti jau vėlu.

Kažin ar neatsirūgs ir sudvejintų rinkimų taupumas. Šiaip rinkimai kainuoja apie 11 mln. litų. Sudvejinti atsieis per 13 mln. Žinoma, sutaupysim. Tik kokia kaina? Jau dabar politikai ir politologai prognozuoja savivaldybėse trijų mėnesių dvivaldystės balą, kai nebeišrinkti veikėjai skubės susitvarkyti savo reikaliukus, naujieji dar neturės įgaliojimų veikti, bet, niekas neslepia, bandys daryti įtaką sprendimams. Žodžiu, vieni bus jau nelabai valdžia, o kiti - dar ne valdžia. To kaina - kokie 7 milijonai. Tačiau demokratija brangiai kainuoja. Gal taupymo rezervų išmintingiau būtų buvę paieškoti kitose srityse?