Ne taip dažnai Lietuvą pagerbia iš karto keli Europos Sąjungos valstybių prezidentai. Tegul ir kaimyninių šalių, su kuriomis paprastai bendraujama dažniau ir šiek tiek kitaip negu su kai kuriomis senosios demokratijos valstybėmis, bet vis dėlto tai faktas, liudijantis apie besiplečiančią Europą ir bendrus jos rūpesčius, kuriuos kartu įveikti yra lengviau. Baltijos šalių prezidentų susitikimas rengiamas ne rečiau kaip kartą per metus. Šiemet pirmą kartą prie jų prisijungė ir Lenkijos vadovas.

Vilniuje vakar susitikę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentai pasirašė bendrą pareiškimą, kuriame numatoma toliau stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, laikytis vieningos pozicijos svarbiausiais klausimais. Valdas Adamkus, Vaira Vykė-Freiberga, Tomas Hendrikas Ilvesas ir Lechas Kačinskis viešai pripažino, kaip svarbu šiais laikais stiprinti ir gilinti trišalį Baltijos šalių tarpusavio bendradarbiavimą bei santykius su Lenkija Europos Sąjungos, NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose.

Panašių kaimyninių valstybių deklaracijų būta ir anksčiau, tačiau ne viena jų taip ir liko tik gražiomis mandagaus bendravimo frazėmis. Šį kartą prezidentai lyg ir pareiškė vienybę dėl infrastruktūros ryšių Baltijos regione ir Lenkijoje bei jungčių su kitomis ES valstybėmis stiprinimo. Kur kas daugiau dėmesio skirta projektui “Rail Baltica”. Prezidentai net pažadėjo kviesti savo vyriausybes atlikti išsamią galimybių studijos analizę. Siekiant Baltijos energetikos rinkos integracijos į bendrą ES rinką pabrėžta bendrų energetikos projektų įgyvendinimo spartinimo būtinybė.

Tačiau mums bene labiausiai rūpėjo prezidentų pozicija dėl naujos atominės elektrinės projekto Lietuvoje, jo svarbos regionui. Energetikoje jau galima būtų įžiūrėti kai kurių teigiamų poslinkių. Akcentuotas bendras tikslas - plėtoti Europos Sąjungos išorės energetikos politiką, užimti vieningą poziciją derybose su pagrindiniais energijos tiekėjais ir baigti kurti ES vidaus energetikos rinką.

Tačiau nesunku įžvelgti, kad veiksmų vienybės medis po šios prezidentų deklaracijos dar nesulapos, nes kiekviena valstybė turi savų interesų ir planų, kurie nesutampa su deklaruojamais bendrais. Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga po susitikimo dar kartą patvirtino savo paramą naujos atominės elektrinės projektui. Ji taip pat pabrėžė naujos atominės elektrinės statybos svarbą siekiant padidinti Baltijos šalių energetinę nepriklausomybę. Naujasis Estijos valstybės vadovas Tomas Hendrikas Ilvesas buvo atsargesnis ir galutinį žodį tarti paliko savo Vyriausybei.

Spalio pabaigoje paskelbtoje naujos elektrinės statybos galimybių studijoje nurodoma, kad projektas gali būti įgyvendintas, o nauja elektrinė galėtų pradėti veikti 2015 metais. Preliminariais ekspertų skaičiavimais, į elektrinės statybą reikėtų investuoti 2,5-4 mlrd. eurų. Baltijos šalių siekius galima suprasti. Nauja atominė elektrinė, kuri tikriausiai iškiltų šalia dabartinės, galėtų gerokai sustiprinti šių valstybių energetines galias bei priklausomybę nuo Rusijos tinklų.

Tuo tarpu Lenkijai, kaip rodo kelerių pastarųjų metų patirtis, dėl to, atrodo, nelabai skauda galvą, nes jos situacija šioje srityje yra geresnė, o nauja atominė elektrinė tik padidintų konkurenciją. Jei būtų buvę kitaip, seniai būtų bent jau pradėtas tiesti elektros tiltas į Vakarus. Akivaizdu, kad lenkai nelabai suinteresuoti naujos atominės elektrinės statyba, todėl tikrai nepuls į ją stačia galva. Nieko nuostabaus, kad vakar Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis pareiškė negalįs prisiimti jokių įsipareigojimų dėl paramos naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. Ir, matyt, ne vien dėl savo, kaip valstybės vadovo, kompetencijos.

Naujasis Estijos vadovas Tomas Henriksas Ilvesas, pabrėžęs, kad Baltijos šalių sąjunga yra “tvirta”, sakė manantis, kada ateityje šis bendradarbiavimas gali tapti panašus į Beniliukso šalių. Graži svajonė, tik ar greitai lemta jai tapti tikrove, kai gražūs pareiškimai apie bendradarbiavimą ir vienybę dar neretai taip skiriasi nuo realių darbų?