Žvilgsnis


2006-10-18
Violeta VILKAUSKAITĖ
Žvilgsnis

Statistika negailestinga - per praėjusį savaitgalį Lietuvos keliuose eismo įvykių metu žuvo šešiolika žmonių.

Ir tai ne rekordas - panašūs skaičiai savaitgalių dienomis fiksuojami ne pirmą kartą. Avaringumas katastrofiškai didėja, o tie, kurie užsiima jo prevencija, šiandien tegali rankomis skėsčioti - yra taip, kaip yra. Dar gali išgirsti, kad daroma viskas, kad situacija pagerėtų, tačiau tiesa yra tokia - pagal eismo įvykių gausą esame Europos valstybių sąrašo viršuje.

Labai madinga sakyti, kad kalti patys vairuotojai dėl to, kad Lietuvos keliai jau tampa kapinynu. Tačiau ar tikrai tik jie kalti? Kiekvienoje visuomenėje atsiranda žmonių, kurie nuolat pažeidinėja bet kokią tvarką. Dėl to visuomenė ir sukūrė įvairiausias institucijas, tarnybas, kurios ir prižiūrėtų, kaip laikomasi tos pačios visuomenės sukurtų taisyklių. Tarnyboms mokami visų mūsų pinigai, todėl tikimasi gerų rezultatų. O pastarieji vis prastėja. Negi iš tiesų negalima nieko pakeisti? Kokiu būdu kitos valstybės sprendžia šias problemas, kad jų avaringumo statistika yra visai kitokia? Lietuvoje šiandien jau juokaujama, kad karas vyksta Irake, o žmonės žūsta pas mus.

Tarsi daroma labai daug. Pirmiausia nuolat tobulinamos kelių eismo taisyklės. Štai visai neseniai atsirado naujos korekcijos, pavyzdžiui, dėl važiavimo įsijungus šviesas visą dieną. Galima tik spėlioti, kiek tai pagerins eismo saugumą. Koks skirtumas, ar jos degs, ar ne, jeigu sėsi už vairo neblaivus? Arba perėjoje nesustosi praleisti pėsčiųjų? Be to, sakoma, kad šviesos, priešingai, klaidina nustatant atstumą iki automobilio. O tos nuolatinės policijos akcijos dėl saugos diržų? Saugos diržai pirmiausia apsaugo pačius vairuotojus, o ne aplinkinius.

Dėl visuomenės saugumo jau prieš trejus metus buvo pakoreguotas greitis Lietuvos gyvenvietėse. Jis sumažintas iki 50 km per valandą turint svarbiausią tikslą - sumažinti avaringumą. Tačiau paaiškėjo, kad ir sumažintas greitis nebuvo panacėja - nelaimių skaičius sparčiai auga. Policijos nuolatinės akcijos neblaiviems vairuotojams išaiškinti taip pat neduoda rezultatų. O apie policijos patruliavimo keliuose prevenciją apskritai verta tik patylėti - vis rečiau pamatysi pareigūnus ten, kur jų labiausiai reikia, kur susidaro transporto spūstys. Tačiau visada išvysi matuojančius greitį tose gatvėse, kur niekada neužfiksuotas joks įvykis. Betgi dabartinė padėtis rodo, kad ir už krūmo kyšančio matuoklio politika nepasiteisina - situacija negerėja.

Suprantama, policija viena nieko nepadarys. Eismo saugumui nemažai įtakos turi ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, gatvių apšvietimas ar kelių būklė ir kt. Tačiau net ir Kaune ar rajone yra gatvių, kur beveik niekada neįvyksta autoįvykių, o greitis jose yra apribotas, tačiau kai kuriose gatvėse, vadinamose “juodaisiais taškais” (pavyzdžiui, Taikos pr.) greitis ne tik nėra ribojamas, bet ir nedažnai pamatysi patruliuojančius pareigūnus. Kodėl?

Į daugumą klausimų kol kas niekas neatsakė. Niekas negali pasakyti ir kada situacija keliuose pasitaisys. O ji iš tiesų priklauso ne tik nuo pačių vairuotojų, bet ir nuo eismą prižiūrinčių darbuotojų, ir nuo pačios eismo saugumo politikos. Todėl ir kyla klausimas, ar tikrai tie žmonės stovi prie vairo, reguliuojančio šią sritį. Panacėją sunku rasti, bet jos reikia ieškoti. Galbūt naudojant drastiškas priemones. Ne išeitis - vieši policijos pareigūnų spektakliai neimant kyšių iš vairuotojų. Šios akcijos rezultatas bus skaudžiausias - ko gero, kas antras Lietuvos gyventojas bus teistas už bandymą papirkti pareigūną, o korupcija tarp policininkų vis tiek klestės. Kaip klesti ir dabar, ir reikia būti stručiu, kad galėtum galvą pakišęs po smėliu džiaugtis iškeltų vairuotojams baudžiamųjų bylų skaičiumi, o nežinoti, kad dešimt kart daugiau jų galima būtų iškelti patiems pareigūnams. Tai ne kova su korupcija ir ne eismo saugumo prevencija. Tarnybos, užtikrinančios eismo saugumą ir tvarką šalies keliuose, turi kurti kitas šio žaidimo taisykles, kol situacija apskritai netapo nekontroliuojama.