Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2002-11-14
Aldona KIBIRKŠTIENĖ
Susitikęs su Švietimo ir mokslo ministerijos bei Švietimo darbuotojų profsąjungos (LŠDP) vadovais premjeras Algirdas Brazauskas pasakė, jog trinties tarp šių dviejų institucijų neturėtų būti. Tai natūralus Vyriausybės vadovo linkėjimas, tačiau jam išsipildyti bent jau artimiausiu metu, ko gero, nebus lemta. Karo kirvis tarp ministerijos ir šakinės profsąjungos, atrodo, iškastas ilgam.
Profesinės sąjungos lyderiai nepasitenkinimą ministro veikla yra išsakę jau ne kartą, o rudenį vykusiame ketvirtajame LŠDP suvažiavime Algirdui Monkevičiui buvo pareikštas nepasitikėjimas. Pagrindiniai argumentai - ministerija nepanaudoja to potencialo, kurį galėtų suteikti jai pavaldžios įstaigos, daugelis ministerijos skyrių esą dirba kiekvienas sau, tarpusavyje nederindami, kokių bendrų rezultatų siekiama. “Kai kurių skyrių vadovai yra nekompetentingi, o dauguma jų nesugeba ir negali kurti pertvarkos strategijos”, - rašoma suvažiavimo priimtame nutarime, kuriuo raginama stiprinti ministerijos administravimą bei vadybą.
Suvažiavimas siūlė ministerijai pasidaryti bent jau vidinį auditą ir pasitikrinti, ar dabartinė ministerija išvis pajėgi vykdyti švietimo reformą. Profsąjungų lyderių prašymo inicijuoti tokį auditą premjeras nei atmetė, nei jam pritarė - jis sakė turįs pagalvoti, kokia institucija šį veiksmą galėtų atlikti. Teigdamas, jog ministerija turi keisti darbo stilių ir neversti pedagogų aklai vykdyti reformos bei būti lankstesnė, Vyriausybės vadovas pripažino, jog švietimo pertvarkos baruose ne viskas sklandu: “Taip negali būti, kad reforma tapo kultu, kuriam meldžiamasi”. Kultu reformos pedagogai gal ir nevadina, tačiau neslepia, jog yra nusivylę kai kuriais nepagrįstais sprendimais, pasigenda sisteminio požiūrio į pertvarką.
Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjunga iš tiesų ne tokia jau maža: ji vienija per 30 tūkst. narių, iš kurių du trečdaliai yra bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai. LŠDP pirmininkas dr.Aleksas Bružas mano turįs teisę kalbėti visų jų vardu - ministerija švietimo reformą vykdo stichiškai ir neapgalvotai, neprisiima deramos atsakomybės už jos pasekmes ir net nėra sukūrusi veiksmingo kontrolės mechanizmo reformos eigai prižiūrėti. Ar šie kaltinimai šimtu procentų teisingi, galima diskutuoti, ieškant klaidų kirsti iš peties lengviausia, tačiau niekas neabejoja, jog painiuose reformos vingiuose iš tiesų daugelis gali pasiklysti.
Neginčijamas argumentas, jog švietimas ir prievarta nesuderinami: kai švietimo pertvarkos politika grindžiama ne konkrečiomis, valstybės pakankamai finansuojamomis programomis, o “šoko terapija”, pedagogų pasitikėjimas ministerijos priimamais sprendimais daug kur susvyruoja. Jie nepritaria tinklo pertvarkos paradoksams, abejoja realiais skaičiavimais nepagrįsta “moksleivio krepšelio” metodika, egzaminų vertinimo sistema, nenori nuo 2003-iųjų numatomo etatinio darbo apmokėjimo, bijodami, jog pablogės jų socialinė-ekonominė padėtis. Manoma, jog perėjus prie naujos apmokėjimo tvarkos ir kartu išsaugant dabartinį vidutinį pedagogo darbo užmokestį, papildomai per metus reikės surasti per 300 mln. litų. Iš kur pavyks gauti tiek lėšų, klausimas tebelieka retorinis.
Taigi išsakyti savo abejones ir tikėtis lankstesnio dialogo su ministerija profesinės sąjungos lyderiai turi teisę, jų argumentų niekas nenuneigs. Kita vertus, ar profsąjungos gali pareikšti nepasitikėjimą ministru ir reikalauti jo atsistatydinimo? LŠDP oponentai, Lietuvos profesinė mokytojų sąjunga (LPMS), kurios gretose - tik per 3 tūkst. pedagogų, gerokai nuosaikesnė. “Profesinės sąjungos įstatymas nesuteikia joms teisės versti Vyriausybę ir reikšti nepasitikėjimą, mūsų kolegos viršija savo įgaliojimus”, - įsitikinusi LPMS pirmininkė, kaunietė pedagogė Dalia Gricienė, mananti, jog profsąjungos turi ginti tik socialines pedagogų teises ir neperžengti įstatymo ribų. Pasak LMPS lyderės, kolegos kelia didelį triukšmą, tačiau galutinio rezultato vis tiek nėra.
Nestinga manančiųjų, jog Švietimo darbuotojų profsąjunga daug veiklesnė, ji atlieka visus “juodus” darbus, neleidžia mokyklų vadovams užsnūsti, juolab skriausti pavaldinių. Kolegų iš LPMS veikla mokyklose esanti daugiau simbolinė, mažiau autoritetinga. Ir vienų, ir kitų buvimas bendruomenėse ne visur pageidaujamas - rimtesnį toną mokyklų direktoriams diktuojantiems profsąjungų lyderiams neretai patariama būti stebėtojų pozicijoje.
