Žvilgsnis


2002-10-07
Aušra LĖKA
Žvilgsnis

Nuo kai kurių internautų komentarų po parlamentaro Rimanto Ruzo sužalojimo autoavarijoje plaukai šiaušėsi. Tikrai ne kokie degradavę asmenys - juk raštingi, mokantys naudotis kompiuteriu, net ne kokie būtent šio politiko asmeniniai priešai - kiek galima suprasti, dažniausiai jo nė akyse nematę “komentatoriai” makabriškai kikeno, kad taip tiems politikams ir reikia, kad smegenėlės jų minkštos, todėl taip ir nutiko ir t.t., ir pan. Bet visus internautus “nunešė” vienas Seimo narys, pareiškęs, kad štai taip dievas nubaudžia tuos, kurie “knisasi” po juo.

E-erdvė, beje, kaip ir demokratija renkant valdžią, deja, sudaro terpę ir tokioms menkos moralės personoms. Gerai, kad jų nėra dauguma. Būtų geriau, jei būtų dar mažiau. Galima su tokiais kovoti įstatymų griežtinimu, įvairiais draudimais, baudomis, bet galima ir kitaip - visuomenės pozicija.

Politika juk nėra koks savaiminis blogis, o politikai - to blogio nešėjai. Politika - valstybės valdymas, o šį darbą dirbti visos valstybės piliečiai išrenka tuos, kurie jiems atrodo labiausiai tinkantys šiai misijai.

Iš kur mūsų politinėje padangėje atsiranda toli gražu nei aukštos moralės, nei tinkamo išsilavinimo veikėjų? Gal jie užėmė valdžią jėga ar paveldėjimo būdu? Ne, tiesiog tūkstančiai valstybės bendrapiliečių manė, kad tokie žmonės tinkami valdyti valstybę.

Praėjusią savaitę duotas startas dar vienam mūsų valstybės piliečių sveikos nuovokos išbandymui. Šešiolika vyrų ir viena moteris jau oficialiai pareiškė norį siekti Prezidento posto. Du iš vienos šeimos, du iš vienos partijos, aštuoni iškėlę patys save, vienas - su savo firminės degtinės butelaičiais, kitas - reikalaujantis raudono kilimo. Dar yra potencialus pretendentas, kuris guodžiasi neturįs pinigų užstatui ir bijąs, kad jo, invalido, sveikatai gali pakenkti rinkimų kampanija. Gal pretendentas ką supainiojo ir mano, kad Prezidentūra - sanatorijos pavadinimas? Kaip ir kasmet - keletas nuolatinių Prezidentūros prieigų šturmuotojų, nesugebančių surinkti nė būtinų tapti kandidatu 20 tūkstančių rėmėjų parašų. Prieš penkerius metus Prezidento rinkimuose iš 14, besikreipusių į Vyriausiąją rinkimų komisiją, sugebėjo užmokėti užstatą ir surinkti reikiamą skaičių parašų - lygiai pusė, iš kurių du rinkimuose nesugebėjo pelnyti nė 1 proc. rinkėjų balsų. Panašų vaizdelį žada ir šiemetiniai rinkimai.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko manymu, vis dėlto šou darymas iš rinkimų ar savo galimybių nepajėgūs vertinti pretendentai - mažesnė blogybė nei per dideli suvaržymai. Žinoma, niekur nebūna rinkimų be šou. Tik blogiau, kai gebėjimą skraidyti po tiltu, dainuoti, šūkaloti ar turėjimą pinigų masinėms šventėms finansuoti bandoma įpiršti rinkėjui mainais į gebėjimą valdyti valstybę, remiantis savo protu, išsilavinimu, padorumu.

Teisybė, yra dar toks dalykas kaip išbandymas valdžia. Ne kiekvienam tai įveikiama. Vis dėlto Lietuvoje, deja, neretai didžiausias privalumas - ne išbandymo valdžia atlaikymas, o nesusitepimas valdžia. Štai išrinkom į dabartinį Seimą šimtinę tokių “nesusitepusiųjų”. Dauguma tiesiog “susitepė”, ir tiek iš jų valstybei ir jos žmonėms naudos. Moralas - naujas vardas rinkimų biuletenyje retai reiškia naujos politikos pranašą, greičiau nežinia ko vertą debiutantą, kuriam derėtų dar pasipraktikuoti prieš imantis valstybės valdymo.

Šias demokratijos grimasas suvaldyti paliekama rinkėjui. Ir visos tos pamazgos, kuriomis tradiciškai jau kitą dieną po rinkimų apipilame rinkimų favoritus, visų pirma tinka mums, rinkėjams, jei į valdžią atvedėme neišprususius, rėksnius, nesąžiningus, arogantiškus.

O labiausiai arogantiški yra tie, kurie pareiškia, kad visi pretendentai yra neverti jų balso, ir visai neina balsuoti.

Rinkėjų apsirikimai neišvengiami. Tačiau už klaidas tenka mokėti, protinga būtų ir jas taisyti, užuot visus iš eilės politikus apšaukus nevispročiais ir piktavaliais.