Žvilgsnis


2004-09-30
Rūta KANOPKAITĖ
Žvilgsnis

Vakar paminėjome kultūros mecenato, Kauno miesto garbės piliečio Mykolo Žilinsko gimimo 100-metį. Vieno didžiausių Lietuvos meno istorijoje kolekcininko dėka būtent Kaune iškilo dvi dailės galerijos, skirtos įkurdinti jo dovanotų kūrinių rinkiniui. Unikali M.Žilinsko dailės kolekcija į Lietuvą parkeliavo dar sovietmečiu. Kad meno kūriniai dovanojami būtent Kaunui ir kad čia turi iškilti jiems eksponuoti ir saugoti skirtos galerijos, buvo mecenato iškeltos sąlygos.

Paveikslų galerija K.Donelaičio gatvėje buvo pastatyta 1979 metais, o Mykolo Žilinsko dailės galerija Nepriklausomybės aikštėje atvėrė savo sales 1989-aisiais. Jei ne mecenatas, įteikęs karališką dovaną savo jaunystės miestui, galime būti tikri, kad tokių parodų rūmų neturėtume iki šiol. Juk nauji Filharmonijos, Dramos teatro pastatai Kaune taip ir liko tik vizijose, nors prieš gerus du dešimtmečius buvo skelbti konkursai, eksponuoti brėžiniai ir maketai, išrinkti net geriausi projektai.

Pirmuosius meno kūrinius tarybinei Lietuvai M.Žilinskas padovanojo 1974 metais. Dovanos priešistorija ilga: dar 1953-iaisiais kolekcininkas pasiūlė 30 vertingų kūrinių mainais už LTSR valdžios pagalbą į Sibirą ištremtoms jo seserims. Į jo laišką buvo atsakyta tyla. Tačiau kolekcininko noras savo sukauptą meno lobį padovanoti tėvynei neužgeso. Nuo 1971 metų jo namuose Berlyne nuolat ėmė lankytis kultūros viceministras Vytautas Jakelaitis, Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, vėliau kultūros ministras Dainius Trinkūnas, naujasis Dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys. Po ilgų derybų surengiama M.Žilinsko padovanotų darbų ekspozicija Vilniaus parodų rūmuose. Pagaliau palaiminama galerijos K.Donelaičio gatvėje statyba.

Paveikslų galerijai atvėrus duris, mecenatas toliau dovanojo vis naujus kūrinius. Darėsi aišku, kad didžiajai dovanai reikia naujos erdvės. Ėmė kilti naujas rūmas, kurį pasiligojęs mecenatas spėjo pamatyti beveik užbaigtą: gydytojai ir muziejininkai gimtadienio bei Mykolinių proga jam surengė ekskursiją. Atidarymo iškilmėse 1989-ųjų birželį Mykolas Žilinskas dėl nusilpusios sveikatos jau nedalyvavo. Tačiau jis pasidžiaugė žinia, kaip jam atsidėkojo jaunystės miestas, 1991 metais suteikdamas Kauno garbės piliečio vardą.

Mykolo Žilinsko dovanotoje meno kūrinių kolekcijoje yra apie 1700 kūrinių. Anuomet ji stulbino per visą tuometinę SSRS nusiritusia sensacija: kažkokiame nedideliame Kaune galima pamatyti Pikaso, Šagalo, Rubenso, Rafaelio originalus. Sovietmečiu M.Žilinsko dovanotos kolekcijos vertę tyrė ekspertai iš Ermitažo, kitų didžiųjų Rusijos muziejų. Būta ir būgštavimų, kad Maskva unikalų dailės rinkinį galinti nusavinti ir perkelti į savo muziejus.

Nesant galimybės anuomet važinėti po pasaulio muziejus, lyginti, konsultuotis su kitų šalių meno žinovais, daugelio kūrinių garsioji autorystė tada taip ir liko nei patvirtinta, nei paneigta. Per pastaruosius dešimtmečius daugelis darbų gavo naujus “metrikus”, tačiau meno tyrinėtojų dar laukia ilgas darbas, aiškinantis dailės vertybių tikrąsias biografijas. Nors sensacijų kolekcijoje sumažėjo, ji tebėra įdomi savo įvairove, skirtingų šalių meno mokyklų atstovavimu.

Gausioje Suvalkijos ūkininko šeimoje užaugęs Mykolas Žilinskas prieškariu savo atkaklumo, iniciatyvumo ir Vytauto Didžiojo universitete įgytų žinių dėka iškilo iki Ministrų kabineto kanceliarijos direktoriaus posto. Dar prieš karą jis buvo žinomas verslininkas ir vienas turtingiausių kauniečių - jam priklausė didelis namas Senamiestyje, dvaras Abromiškėse. Pasitraukęs į Vakarus, M.Žilinskas po karo apsigyveno Berlyne. Ir čia sėkmingai susiklosčiusi verslininko karjera, įtakingos pažintys jam užtikrino komfortišką gyvenimą. Tačiau ramia turtuolio egzistencija Mykolas Žilinskas nesitenkino. Jo žodžiai: “Aš gyvenu tam, kad parodyčiau, ką gali vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą” yra įrodyti tokiais darbais, kokius pakartoti šiandieniniai mūsų milijonieriai kol kas vargiai pajėgtų: pinigų užtektų, mentaliteto - ne.