Vis smarkiau įsibėgėjant Seimo rinkimų kampanijai trokštančiųjų būti išrinktaisiais padėjėjai braunasi ne tik į mūsų namus, pašto dėžutes prigrūsdami įvairiausių reklaminių bukletų, kiemuose dalydami suvenyrus, indų ploviklius ir net šepečius. Jie staiga tapo uoliais katalikais ir eina į bažnyčias, prašydami kunigų pareikšti viešą palankumą, eina net į mokyklas, nors ten rinkėjų - mažuma, nes didžiąją jų bendruomenės dalį sudaro ne mokytojai, o mokiniai, tarp kurių aštuoniolikmečių yra vos vienas kitas.

Mokiniai yra būsimieji rinkėjai. Jiems labai reikės naujai išrinktųjų dėmesio, nes kol kas švietimas, kaip ir kultūra, sveikatos apsauga, mūsų šalyje yra podukros vietoje. Visi prieš rinkimus kalba apie turimą didžiulį potencialą, kurį realizuoti galima ne kaip kitaip, o tik tapus Seimo nariu. Tuomet pažadus galima pamiršti arba dievagotis esant bejėge mažuma.

Būtų gerai, jei bent kandidatai į Seimo narius, lankydamiesi mokyklose, ne vien jų aktų salėse paviešėtų. Vis daugiau žmonių matytų, kaip mūsų mokyklos atrodo iš vidaus. Juk aplinka jaunam žmogui daro labai didelę įtaką. Tad būtų puiku, kad vietiniai valdininkai, trokštantys dar didesnės valdžios, užsuktų į klases. Pamatytų, kokie ten suolai, kurie vienodo aukščio ir pirmokams, ir dvyliktokams. Pasidomėtų, ar bent vienoje beveik pusmilijoninio miesto mokykloje veikia dušai prie sporto salių, kas mokyklose vadinama tualetais. Būtų puiku, jei, kalbėdami apie mokinių sveikatą, būsimieji Seimo nariai žinotų, jog neturėdami, kur nusiprausti ir nenorėdami likusias pamokas dvokti prakaitu, mokiniai stengiasi išsisukti nuo fizinio lavinimo pamokos. Nesant normalių, sportiniu inventorium aprūpintų sporto salių, mokytojai nė nereikalauja, kad mokiniai tinkamai pasirengtų fizinio lavinimo pamokai. Numeta kamuolį, o šie gainiojasi nė nepersirengę sportine apranga - su uniformomis ir apsiavę storapadžiais batais.

O juk fizinis lavinimas yra viena iš nedaugelio pamokų, kurios mokiniams padeda atsipalaiduoti, pailsinti galvas nuo formulių ir teoremų. Dar pernai švietimo ir mokslo ministras išleido įsakymą “Dėl mokinių mokymosi krūvių”. Pagal jį turi būti tausojama mokinių sveikata, kad jie mokydamiesi nepervargtų, kad jiems liktų laiko poilsiui. Vadinasi, mokiniai dėstomą kursą turėtų išmokti per pamokas, o namų darbų turėtų būti skiriama minimaliai ir mokytojams susitarus, kuris kiek užduos. Ministerija rekomenduoja, kad mokyklose būtų steigiami klasėje mokančių mokytojų metodiniai būreliai. Mokinio krepšelyje, anot švietimo ir mokslo ministro, skirta pinigų ir mokytojo kvalifikacijai tobulinti, kad jis sugebėtų per pamoką sukrėsti į trisdešimties mokinių galveles visas žinias taip, kad jie įsąmonintų. Jei kuris mokinys nesugebėjo - kaltas mokytojas.

Tačiau mokytojo kaltė nepadės abiturientui gerai išlaikyti egzaminų ir įstoti į aukštąją mokyklą. Užkraudami atsakomybę ant mokytojų pečių politikai nekalba apie mokymosi krūvių mažinimą apskritai, apie nereikalingų disciplinų kalimą. Užsienyje mokslų ragavę gimnazistai ir studentai tvirtina, kad ten mokytis daug lengviau, kad mokytojai ten tolerantiškesni, juos mokiniai vadina vardais. Gal nuo psichologinio klimato ir reikia pradėti? Tačiau sunku įsivaizduoti mokinio kreipinį vardu į mokytoją, kuriam 80 metų ir kuris neprigirdi. Tokių mokytojų yra ne Amerikoje, o Kaune. Jei jie gautų amerikonišką atlyginimą ir pensiją, ramiai ilsėtųsi, o jaunieji konkuruotų dėl darbo.

Tiesa, Vyriausybė jau patvirtino naują mokytojų darbo apmokėjimo tvarką. Pagal ją atlyginimas bus mokamas ne pagal pamokų skaičių, o už visą mokykloje atliktą darbą, net moksleivių lydėjimą į ekskursijas, budėjimą renginiuose, dalyvavimą posėdžiuose, metodinės medžiagos rengimą ir pan. Taip mokytojų atlyginimas vidutiniškai padidės beveik puse tūkstančio, tačiau neskubėkime ploti katučių: naujos mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos įgyvendinimo pabaiga - 2012 metai. Prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo numatoma pereiti 2009-aisiais.

Dabartinė Vyriausybė kurti planus mokėjo. Ar naujoji juos vykdys?