Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2003-12-01
Aušra LĖKA
Jei kas nubraižytų schemą, kaip prezidentiniame skandale vienas kitą skandina ar bando išgelbėti pagrindiniai skandalo veikėjai ir jo baigtį galintys nulemti politikai, išeitų spalvingas piešinys. Ne ką menkesnis nei tasai Valstybės saugumo departamento susektas abejotinos reputacijos personų voratinklis, apraizgęs Lietuvos verslą ir politiką. Ne ką mažiau ir pasakantis, kokio prizo kas siekia.
Šiandien ketinančios savo išvadas patvirtinti Seimo komisijos galimoms grėsmėms nacionaliniam saugumui tirti pirmininkas Aloyzas Sakalas tikina nieko nebijąs ir jokių politinių dividendų nesiekiąs. Politiko biografija neleidžia tuo abejoti. Bene po kiekvieno posėdžio A.Sakalas pakartoja: Valstybės saugumo departamento pažymoje išdėstyta operatyvinė medžiaga pasitvirtina. Jo pozicija: pagrindo Prezidento apkaltai yra.
Tačiau tai - tik tarpinis finišas. Apkaltos baigtis, visi žino, priklausys nuo socialdemokratų balsų Seime. Kokia bus socialdemokratų pozicija, toks ir bus sprendimas. O socialdemokratų pozicija paprastai būna tokia, kokia Algirdo Brazausko pozicija. Politologai ir politikai pusbalsiu pastebi, kad Ministrui Pirmininkui nuo pat pirmosios skandalo dienos priimtiniausias scenarijus: silpnas Prezidentas - stiprus premjeras. Ir nors Seimo komisijai vadovauja Socialdemokratų partijos Garbės pirmininkas, tikrasis partijos lyderis nevengia ironijos, siūlydamas komisijai kuo greičiau baigti “spektaklį” ir vis kartoja kažkaip niekaip neįžiūrįs jokių grėsmių nacionaliniam saugumui. Tik visai priartėjus prie komisijos išvadų, išmesta, kas žino, ar tik žurnalistinė antis, o gal kitokia - apsidraudimui - premjero pozicija, jog jis siūlysiąs valstybės vadovui atsistatydinti, jei parlamentinės komisijos išvados bus jam nepalankios.
Likus kelioms dienoms iki Seimo komisijos išvadų, socialdemokratai nutarė paskelbti pareiškimą “Apie politinę padėtį šalyje”. Juo priminė esantys “didžiausią atsakomybę valstybėje turinti politinė jėga” ir pabrėžė įžvelgiantys bandymus supriešinti visuomenę. Socialdemokratai piktinasi, kad “konservatoriai ir liberalcentristai yra ypatingai suinteresuoti suvesti sąskaitas su savo buvusiu lyderiu, galbūt ta pačia proga mėgindami reabilituotis dėl nesėkmingo “Mažeikių naftos” privatizavimo”.
Ironijos persunktos klausimų formuluotės, pareiškimų stilistika iš tiesų nedaro garbės kai kuriems politikams iš opozicijos. Kai kyla grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui, politikų tarpusavio koridos apnuogina jų brandos stoką kritiniu valstybės laikotarpiu.
Tačiau kodėl seni politikos vilkai socialdemokratai mato trukdžius nešališkiems sprendimams opozicijoje, bet nekomentuoja R.Pakso atsisakymo viešai atsakyti į Seimo komisijos klausimus (už ką jį A.Brazauskas net gyrė) ir vojažų po Lietuvą libdemų sukviestai publikai kartojant vis tuos pačius anekdotus apie tris alų geriančius vyrus ar skandalą, kurį, pasak Prezidento, moterys gali sukelti dėl dviejų dalykų - dėl šukuosenos ir dėl nieko, ir dar virkavimus, neva žiniasklaida jo neįsileidžianti. Nors bemaž kiekvienas televizijų reportažas baigiasi ilgai besišypsančiu R.Paksu, galų gale išmetančiu kokią keistą, bet iš pagarbos Prezidento institucijai nekomentuotiną frazę. Tai labiau primena blogai išmoktą rusiškojo gelbėjimo plano autorių pamoką nei pastangas būti nuoširdžiu ir oriu valstybės vadovu.
Pripažinkim, “Almax”-Jurijaus Borisovo rinkiminiai filmukai apie ryžtingą baikerį-lakūną-šeimos galvą atitiko rinkimų stilistiką ir niekuo nesiskyrė nuo klasika tapusių kad ir “Kas man iš tos laimės...” pompastikos. Tačiau dabar valstybėje susiklosčiusi situacija reikalauja atsakingesnės politikų elgsenos. Tiek atsidūrusiųjų tarp skandalo herojų, tiek ir tarp įgijusiųjų politinių teisėjų mantijas. Ypač tų, kurie tarp politinių teisėjų turi daugumą.
