Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žvaigždėmis niekas tada nevadino
2003-07-26
Rūta KANOPKAITĖ
Kiekvienas laikas turi savo spalvą ir savo numylėtinius. Nesvarbu, kaip juos vadinsi - žvaigždėmis, kumyrais, dievaičiais ar tiesiog Artistais. Tada, kai gatvėmis važinėdavo tik “moskvičiukai” ir “pobiedos”, o juodas “zimas” buvo ypatingos prabangos ženklas; kai baliukuose sukdavosi patefonai, grojantys “Palvą arklį” ir Lolitos Tores dainas; kai puošeivos pustėsi įmantriai sukirptomis suknelėmis iš užjūrio taftos, o siuntinys su grožybėmis iš Amerikos daugeliui buvo ne tik langas į madų pasaulį, bet ir pragyvenimo šaltinis, - būtent tada į Aldoną Jodkaitę ne tik kaip į gražią moterį, bet ir į kaip žinomą artistę Laisvės alėjoje pradėjo atsigręžti praeiviai. Aktorė tapo ypač populiari po 1956 metais į ekranus išėjusio “Tilto”, kur suvaidino Rūtą, o Kęstutis Genys - Romualdą. Gražių, jaunų filmo herojų nuotraukas, iškirptas iš žurnalo ar laikraščio, tada žmonės netgi ant sienų kabino...
Ankstyvas krikštas
“Į sceną aš išėjau dar besimokydama gimnazijoje - lankiau studiją prie Kauno dramos teatro ir jau 1947 metais gavau pirmus vaidmenis spektakliuose. Todėl pasijutau artiste ir net norėjau mesti mokyklą, bet studijos vadovas Stasys Petraitis prigrasino, kad gimnaziją žūtbūt turiu baigti”, - prisimena aktorė, kuri, būdama tik dvidešimties, jau suvaidino Luizą Šilerio “Klastoje ir meilėje”. Šalia tokios ledi Milford, kaip prieškario Valstybės teatro įžymybė Antanina Vainiūnaitė...
Matyt, įspūdinga buvo toji Aldonos Jodkaitės Luiza, jeigu po gerų keturiasdešimties metų jos kolega aktorius Antanas Žekas viename savo tekste prisipažino, koks magnetas pokario metais jį traukė į teatrą: “Vakare Kauno teatre - F.Šilerio “Klasta ir meilė”, o ten... Ten Luizos vaidmenį atlieka jauna žavinga artistė Aldona Jodkaitė, staiga užkariavusi romantišką eiles rašančio mokinuko širdį... Šiandien galiu prisipažinti, kad iš čia mano aistringas domėjimasis teatru, begalinis noras dažniau matyti savo susižavėjimo objektą naujuose vaidmenyse”.
Klasika, melodrama, komedija
O tų vaidmenų Aldonos Jodkaitės artistinei daliai teko penkiasdešimt penki. Jie buvo labai įvairūs ir nevienodi, kaip ir pats laikas, kuriuo artistei teko gyventi ir kurti.
Jaunystės kūrybiniai darbai, be Luizos, - pogrindininkė Ulia Gromova (A.Fadejevo “Jaunoji gvardija”), kaimo mergina Ievutė (A.Žukausko-Vienuolio “Prieblandoje”), valiūkė Olia (A.Ostrovskio “Šviečia, bet nešildo”), gražioji ukrainietė Ana (I.Franko “Pavogtoji laimė”). “Teko jaunystėje ir Lenino seserį suvaidinti, o Volodia Uljanovas buvo mano studijos bendramokslis Henrikas Kurauskas”, - rodydama senas nuotraukas komentuoja aktorė.
“Su Henriko Vancevičiaus atėjimu į teatrą plūstelėjo ir naujo, šviežio oro gūsis. Daug kas tada pasikeitė: atsirado kitoks repertuaras, į spektaklius siūbtelėjo publika”, - prisimena Aldona Jodkaitė. Tuo laikotarpiu gimė jos Nomeda (J.Grušo “Herkus Mantas”), Maša (A.Čechovo “Trys seserys”), Gonerilė (V.Šekspyro “Karalius Lyras”), Margarita Gotjė (A.Diuma “Dama su kamelijomis”), Marija Chosefa (F.G.Lorkos “Bernardos Albos namai”). Jono Jurašo pastatytoje J.Grušo dramoje “Barbora Radvilaitė” Aldona Jodkaitė suvaidino karalienę Boną, kurią kolegos ir kritikai linkę laikyti jos aktorinio meistriškumo viršūne.
Daugeliui buvo netikėtas itin sėkmingas aktorės blykstelėjimas naujame amplua - lyrinėje komedijoje. 1975 metais Kauno dramos teatro uždanga pakilo A.Arbuzovo “Senamadei komedijai”. Vienišos ekscentriško charakterio moters Lidijos Vasiljevnos (A.Jodkaitė) ir sanatorijos gydytojo (Leonardas Zelčius) besimezgančio kurortinio romano peripetijas sekdavo pilnutėlė žiūrovų salė. Kartėlis dėl šio pastatymo likimo aktorės širdyje išlikęs ir dabar: “Dar neatgyvenęs savo gyvenimo spektaklis buvo išbrauktas iš repertuaro - tiesiog dėl režisieriaus Jono Vaitkaus ambicijų. Mat publika eidavo žiūrėti ne to dueto, su kuriuo repetavo jis. Pamenu, kaip paskutinį kartą vaidinome “Senamadę komediją”, - žiūrovų nebuvo tik ant lubų...”
Scena - ir šventė, ir nusivylimas
Kuris iš vaidmenų buvo arčiausiai širdies? Aldona Jodkaitė sako, kad stereotipu virtęs artistų atsakymas - “visi savi” - nors ir banalus, bet teisingas. Juk dėl visų kankintasi. O kad rezultatas nevienodas - gali būti daug “kodėl”: prasta dramaturgija, santykiai su režisierium, spektaklio koncepcija, vidinis pasipriešinimas kuriamam personažui: “Mano dievas yra Čechovas. Nieko gražesnio, subtilesnio už jo dramaturgiją nežinau. Gaila, kad šiais laikais tikrų čechoviškų spektaklių nėra, dabartiniuose pastatymuose iš jo kūrybos daromi kažkokie fokusai. Kai repetavome “Tris seseris”, tai buvo tikra šventė sielai. Labai jautriai su manim ir Leonardu Zelčium dirbo “Senamadę komediją” statęs Valdas Lencevičius: jei jau pasirinko, ištrauks iš tavęs viską, ką gali, bet be užgauliojimų, prievartos, - žmogiškai. Tai buvo retas talentas, kurį anksti sužlugdė alkoholis. Aš ir dabar įsitikinusi, kad repeticijų periodo atmosfera - patikimiausia būsimojo spektaklio prognozė. Jeigu su režisierium nesusikalbi, nesupranti, ko jis iš tavęs nori, kyla trintis - nieko gero nebus ir scenoje. Nesisekė darbas “Rožyne”, kur suvaidinau Amaliją, - nepatiko esto E.Vetemos pjesė, išprotėję jos personažai, o ir kviestinis režisierius buvo labai silpnas”.
Aukštai pakelta galva
Teatras dabar Aldonai Jodkaitei - jau praeitis. Paskutinis vaidmuo sukurtas 1986 metais - Motina A.Strindbergo “Kelyje į Damaską”. “Pašėlusiai ilgas buvo spektaklis, neilgai išsilaikė repertuare”, - lakoniškai tarsteli aktorė, prisidegdama cigaretę. Atsisveikinimą su teatru prisimena nenoriai, nes tai buvo garsusis Jono Jurašo sugrįžimo į Kauną periodas, kai iš emigracijos sugrįžęs režisierius trupei negailestingai pritaikė “gydymą” rinkos dėsniais.
“Daug žmonių buvo atleista. Kreipėmės į teismą. Aš irgi buvau ieškovė, bet prirašiau vieną sąlygą - neprašau grąžinti į darbą, man užteks, jei teismas pripažins, kad atleidimas buvo neteisėtas. Nenorėjau jaustis išmesta iš teatro, kuriame išdirbau keliasdešimt metų, kaip nereikalingas daiktas. Bylą laimėjome, ir aš teatrą palikau. Artisto gyvenimas labai daug priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo likimo vingių, nuo fortūnos padovanoto “laimingo bilieto”, - filosofiškai reziumuoja Aldona Jodkaitė.
Kaip tik šiandien švenčianti neeilinį savo gimtadienį artistė sako nejaučianti vienatvės, kuria skundžiasi kai kurie jos bendraamžiai, irgi jau atsisveikinę su profesija: “Aš mėgstu būti viena. Taip, yra mano vyras aktorius Algirdas Vrubliauskas, bet juk mudu neburkuojam vienas su kitu per dienas. Sūnus ir anūkai turi savo gyvenimą. Buvimas vienai - man jokia našta. Aš labai daug skaitau. Kai nuvažiuoju į sodą - dirbu kaip išprotėjusi: tai kažką sodinu, tai žolę pjaunu”.
“Dar turiu gerbėjų, kurie mane ir su turgaus nešuliais atpažįsta. Prieš keliolika metų įlipau į sausakimšą troleibusą apsikrovusi kaip mulas, o toks įkaušęs dėdulė žiūri, žiūri ir paskui garsiai klausia: “Ar ne jūs ta artistė, kuri pirmame lietuviškame filme vaidino?” Visas troleibusas smalsiai atsisuka į mane - nei bėgt, nei rėkt, nei pokalbį su gerbėju užmegzti”, - juokauja artistė.
Apie kiną ir žmones
Į lietuviško kino istoriją Aldona Jodkaitė įėjo trimis savo vaidmenimis: Birute filme “Aušra prie Nemuno” (1953), Rūta “Tilte” (1956) ir Liuda Raimondo Vabalo 1969 metais pastatytame filme “Birželis, vasaros pradžia”.
“Filmuodamasi “Aušroje prie Nemuno” turėjau laimės bendrauti su daugeliu žymių lietuvių menininkų. Juos pažinau visai kitokius, nei paskui apie juos sklido mitai”, - prisimena A.Jodkaitė. Scenarijų šiam filmui parašė Juozas Baltušis, vaidino vien lietuvių artistai, o filmavo garsusis operatorius Andrejus Moskvinas.
“Juozas Miltinis vaidino mano tėvą, Algimantas Voščikas - jaunikį, Juozas Laucius - senelį. Paviljonuose buvo filmuojama Leningrade. Mus apgyvendino gerame viešbutyje. Su jo inventoriui padarytu nuostoliu susijęs toks kuriozas. Per filmavimo pauzes aš, Voščikas ir Miltinis kaip pamišę pliekdavom kortomis. Sėdim prie balta staltiese uždengto stalo, Vaclovas Blėdis kiša Miltiniui į burną buterbrodukus, Voščikas parkeriu užrašinėja kortavimo rezultatus. Kai baigėsi popieriaus lapas, apvertė ir ant kitos pusės ėmė rašyti. Visa mūsų “kortų buhalterija” atsispaudė ant staltiesės. Už ją reikėjo sumokėti. Sumą Miltinis “suvalkietiškai” išdalijo po lygiai visiems trims. Kai su juo ėjau į svečius pas Moskviną, įkalbėjau, kad lietuvišku papročiu reikia ne tuščiomis ateiti, nusinešti konjako butelį. “Gerai, Jodkaite, tada duok ant pusės”, - sutiko Miltinis”, - prisimena įdomias detales aktorė. Vaizdingai ji papasakoja ir “Aušros prie Nemuno” pristatymo Vilkijoje istoriją: “Natūrą filmavome pirmaujančiame kolūkyje prie Vilkijos. Ten filmo scenarijaus autorius Juozas Baltušis buvo ir deputatu rinktas. Todėl mudu su juo čionai atvažiavome į filmo premjerą. Po kino buvo galingas balius - su keptais paršeliais, gėrimais. Jau švintant Vilkijos partijos sekretoriaus “viliukas” mane ir Baltušį vežė atgal į Kauną. Vairuotojas lėkė kaip pasiutęs, matyt, užstalėje irgi buvo pasivaišinęs. Tik spėjau žioptelėti: “Nelėk taip”, kai, nusileidę nuo kalniuko, jau skridom pro medinio tiltelio turėklus žemyn. Tiesiai ant susprogdinto malūno griuvėsių... Atsipeikėjusi girdžiu: stena Baltušis, vadinasi, gyvas. Apimta šoko ėmiau klykti, šauktis visų šventųjų, o jis mane sudraudė: “Ša, Jodkaite, nerėk - miškas čia pat. Ateis “žaliukai” ir ištarkuos mus”. Avarijoje aš atsipirkau guzais ir randu ant kaktos, o Baltušis - trim sulaužytais šonkauliais”.
