Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žurnalistė keičia religiją
2002-09-14
Prieš metus, esant įtemptai padėčiai Afganistane, kai Amerika rengėsi invazijai, britų laikraščio žurnalistės Ivonos Ridli pavardė sumirgėjo spaudoje. Įsisupusi į vietinių moterų drabužius, dengiančius kūną nuo galvos iki kojų, moteris buvo paimta į nelaisvę Talibano karių, kai jodama mulu prasmuko į Afganistaną. Didžiojoje Britanijoje įvykis sukėlė tikrą kritikos audrą žurnalistės adresu. Ridli buvo kaltinama pavojingais triukais, kėlusiais grėsmę sau pačiai, jos vedliams ir trapiai tarptautinei diplomatijai. Dabar, praėjus metams, korespondentė paskelbė apie savo planus pereiti į islamo religiją.
- Keistoka, kad žurnalistė, kuri buvo Talibano paimta į nelaisvę, po kelių mėnesių priima musulmonų religiją...
- Žinau, kad jums tai nesuprantama. Tai keista. Kai kurie žmonės sako: “O, ji kenčia nuo Stokholmo sindromo” (kai pagrobėjų aukos susižavi pačiais pagrobėjais). Bet aš juos plūdau, spjaudžiau, įžeidinėjau. Taip nesielgia kenčiantieji nuo Stokholmo sindromo.
- Kodėl keičiate tikėjimą?
- Kai patekau į nelaisvę, mane aplankė dvasininkas ir paklausė, ar nenorėčiau tapti musulmone. Pamaniau, kad jei sutiksiu, jis palaikys mane nepastovia, o jei atsisakysiu, tai labai įžeisiu islamą. Todėl pažadėjau, jog jei mane paleis, aš studijuosiu jų religiją grįžusi į Londoną. Tai, kas prasidėjo akademinėmis studijomis, virto kažkuo daug dvasingesniu. Mane itin sujaudino tai, ką atradau.
- Kada pajutote, kad akademinės studijos tapo asmeniniu ir dvasiniu susidomėjimu?
- Negaliu nurodyti konkretaus momento, bet žinau, kada praradau krikščioniškąjį tikėjimą. Tai atsitiko tada, kai Izraelio kariai puolė Kristaus gimimo bažnyčią, pačią didžiausią krikščioniškojo pasaulio šventovę, ir nė vienas šios šalies Bažnyčios vadovas to nepasmerkė. Per kiekvienas Kalėdas čia susirenka daugybė vaikų, o joks vyskupas ar arkivyskupas netarė savo žodžio. Jeigu jiems nesvarbu, kodėl turi būti svarbu man?
- Apie ką kalbėdavotės su savo pagrobėjais? Ar užsimindavote apie islamą?
- Jei būčiau žinojusi tiek, kiek žinau dabar, būčiau drąsiau galėjusi klausti, kodėl jie taip elgiasi su moterimis. Bet jie yra savo religijos fanatikai, taigi aš vengiau apie tai kalbėti. Aš tik paklausiau, kodėl jie sunaikino budizmo dievus, o jie paaiškino, kad paprasčiausiai nusprendė atsikratyti kelių akmenų ir pasauliui tai neturėtų rūpėti. Kodėl niekas nekelia triukšmo dėl milijonų badaujančiųjų?
- Koks, būnant ten, susidarė įspūdis apie talibų požiūrį į savo religiją?
- Kiekvienąkart prieš valgį, nors aš paskelbiau bado streiką, jie nepraleisdavo ritualo nuplauti man rankas. Jie tebelaikė mane “seseria”. Melsdavosi penkiskart per dieną, nepriklausomai nuo to, kas aplink vykdavo.
- O kaip ten buvo, kai pakabinote džiovinti savo apatinius rūbus priešais pagrobėjus?
- Taip, aš skalbiau ir liemenėles bei ką kita padžioviau ant virvės. Jie liepė ant viršaus užmesti bent rankšluostį. Sakiau, kad tai velniškai juokinga. Turbūt tai tipiška vyrams, kurie gyvenime neskalbė ir nedžiovino. Paprašiau jų užsidengti akis. Vyrai pagrasino, kad jų viršininkas labai dėl to pyksta, nes kareiviams gali kilti nepadorių minčių. Pasakiau, jog jei tik tokia bėda, tegul jis ateina ir pats viską nukabina. Bet saulė kepino, ir po pusvalandžio drabužiai buvo išdžiūvę.
- O dabar, pati tapdama musulmone, ar irgi taip pat elgtumėtės?
- Na, tada buvo labai sunku. Taip elgiausi planuodama pabėgti iš kalėjimo. Turėjau būti kiek įmanoma sunkiai sukalbama. Buvau jų kalinė. Privalėjau atrodyti neįveikiama ir bjauri.
Pagal “Newsweek” parengė Ilona SAJIENĖ
