Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žurnalistas ir vynas subręsta ne per vieną dieną
2005-05-07
Rūta KANOPKAITĖ
“Kauno tiesos” vyriausiuoju redaktoriumi 27 metus dirbusio Zenono Baltušniko rytas ir dabar prasideda nuo miesto dienraščio skaitymo
Tuometiniai redakcijos darbuotojai redaktorių už akių vadino “bosu”. Jis tą žinojo ir toleravo.
Tolerancija ir šiltas, žmogiškas bendravimas su laikraščio kolektyvo žmonėmis, neskirstant jų į rangus, buvo turbūt ryškiausias Zenono Baltušniko bruožas.
Jo vadovaujamame Kauno miesto laikraštyje 1960-1987 metais dirbę žurnalistai, mašininkės, buhalterės, fotografai buvo tarsi vienos didelės šeimos nariai, kūrę ne tik dienraščio veidą, bet ir iš lūpų į lūpas einantį spalvingą redakcijos folklorą.
Pirmiausiai - kolega, paskui - viršininkas
1987-aisiais išėjęs į pensiją, Zenonas Baltušnikas “Kauno tiesą” perdavė su maždaug 100 tūkstančių egzempliorių tiražo kraičiu. Tiražas dar keliolika tūkstančių buvo šoktelėjęs per Atgimimą, kai jau neliko draudžiamų temų.
“Atėjau į “Kauno tiesą”, kai ji dar buvo įsikūrusi adresu Gedimino 45. Man pasisekė, nes čia radau labai gabų, kūrybingą kolektyvą. Ir vėliau mūsų laikraštyje netrūko talentingų, išsilavinusių, plačios erudicijos žmonių. Su tokiais dirbti buvo gera”, - sako ilgametis redaktorius.
Žmogaus gabumus ir išprusimą jis išsyk pastebėdavo ir labai vertino. Buvę kolegos pamena, kad Zenonas Baltušnikas nešykštėjo viešai pasakyti gerą žodį už gerai atliktą darbą. Nepelnytais komplimentais ar priekaištais švaistėsi labai retai. Nepuldavo trankytis perkūnais, jei darbuotojas nesutikdavo su jo nuomone ir pasiginčydavo. Nebuvo pasipūtęs ir nepabrėždavo savojo viršininko statuso: “Aš nesistengdavau specialiai sukurti distancijos tarp savęs ir darbuotojų, pademonstruoti, kad jie yra žemiau už mane. O ką reikėdavo padaryti ar nuspręsti, aš vis vien padarydavau”. Redakcijoje atmosfera buvo demokratiška - savaitines laikraščių apžvalgas gamybiniams pasitarimams rengdavo paeiliui visi “Kauno tiesos” žurnalistai, nebijodami pakritikuoti. Žinodami Z.Baltušniko silpnybę keisti antraštes, sykį per gamybinį kolegos į skutus sunešiojo ilgą ir gremėzdišką straipsnio pavadinimą, neva nežinodami, kad jis sugalvotas vyriausiojo redaktoriaus. Šis nutylėjo ir nevykusios antraštės negynė...
Redakcija - ne fabrikas
“Aš visada buvau ir tebesu įsitikinęs, kad žurnalisto profesija - kūrybinė. Žurnalistai laikraštyje - patys svarbiausi žmonės, nes jų rašiniai sukuria leidinio įvaizdį ir autoritetą. Todėl atleisdavau jiems daug ką, nors kartais tekdavo ir bausti, ir pyktis. Bohemiški nukrypimai, korektūros klaidos, smulkūs nusižengimai darbo drausmei - kiekvienos redakcijos kasdienybė. Juk žurnalistas - ne geležinė mašina, štampuojanti tekstus, kaip kokias detales. Jam ir atsipalaiduoti, “pakrauti baterijas” reikia”, - svarsto Zenonas Baltušnikas.
“Visa, kas žmogiška, man nesvetima”. Tokiu matu buvo matuojami ir redakcijos kolegos, ir pats “bosas”. Kartais redaktoriui užeidavo darbo drausmės stiprinimo priepuoliai. Devintą ryto jis kaip nebylus priekaištas stovėdavo prie lifto (tada redakcija buvo įsikūrusi “Šviesos” leidyklos daugiaaukštyje Vytauto pr. 25) arba prieš šešias varstydavo kabinetų duris. Kadangi turėjo humoro jausmą, labiau vertino šmaikštų pasiteisinimą nei bailų vėluojančio darbuotojo slėpimąsi tualete. Šių eilučių autorė, vieną žiemos rytą užklupta pavėlavusi, surezgė tokį ekspromtą: “Negaliu kompromituoti tarybinės redakcijos - tik baudžiauninkai dirbo nuo tamsos iki tamsos”. Redaktorius susijuokė, ir tuo pokalbis baigėsi.
Visa redakcija žinojo, kad “boso” negalima nervinti prieš biuro posėdį (partijos miesto komitete redaktoriui reguliariai reikėdavo atsiskaityti apie darbą ir išklausyti pamokymus). Tądien net “Kauno tiesos” moterys jo susirūpinimo neišsklaidydavo komplimentais apie puikiai priderintą kaklaraištį. “Audra Sacharoje” kildavo, kai “bosas” būdavo eilinį kartą bemetąs rūkyti. Tada kokias tris dienas viskas būdavo blogai, ore skraidydavo atmetami rankraščiai ir paliepimai perrašyti skyriaus darbo planus. Paskui, žiūrėk, pamatai redaktorių vėl betraukiantį cigaretę, ir išsyk redakcijoje stoja giedra. “Bandžiau mesti rūkyti gal šešiasdešimt kartų. Sumažinti rūkalų kiekius, o paskui visai jų atsisakyti tik pablogėjusi sveikata privertė”, - sako gegužės 10 dieną švęsiantis 80-ąjį gimtadienį Zenonas Baltušnikas.
Kaip dirbta ir gyventa
“Mums buvo nelengva. Juk anuomet iš aukščiau “Kauno tiesai” ribojo ir tematiką, ir tiražą. Vienu metu miesto laikraščių darbą reguliavo griežtos partinės direktyvos: rašyti tik apie savo “kiemo” reikalus. Turėjome publikacijomis atsiliepti į partijos suvažiavimų, nutarimų dvasią, aprašinėti visokias Tarybų Sąjungoje kilusias iniciatyvas. Tarkim, kas šiandien bepamena, su kuo “valgomos” kolūkietės Nadieždos Zaglados ar mūrininko Nikolajaus Zlobino iniciatyvos? O aprašinėti jas bei jų įdiegimą Lietuvoje - reikėjo. Redakcijoje netrūko visokių darbą tikrinančių komisijų. Negalėjome didinti tiražo, nes “Periodikos” susivienijimas mums neskyrė daugiau popieriaus. Gal kad nepralenktume skaitomumu anuomet Vilniuje leidžiamų respublikinių laikraščių”? - prisimena Z.Baltušnikas. Jis didžiuodamasis sako, kad ir tarybiniais laikais Kauno miesto laikraštis buvo populiarus ir pelningas. “Kauno tiesa”, daug metų tekainavusi 2 kapeikas, užsidirbdavo ne tik iš didelės prenumeratos, bet ir iš skelbimų, nors tada jų nebuvo gausu: užuojautos, įmonių pranešimai, kino teatrų ir teatrų repertuaras.
Spaudos situaciją Lietuvoje primena 1986 metais “Minties” išleista brošiūrėlė, kurią savo bibliotekoje išsaugojo Zenonas Baltušnikas.
Tuomet, be respublikinių, buvo leidžiami 44 rajoniniai ir 5 miesto laikraščiai. 1968 metais įkurtas laikraščių ir žurnalų susivienijimas “Periodika” jungė 66 redakcijas. Jis skirstė joms pinigus, popierių, transportą, baldus, fotoaparatus, degalus, kanceliarines prekes ir t.t. Negausus komandiruočių fondas buvo taupomas, ir metų pabaigoje “Kauno tiesos” žurnalistams, kitą sykį pakilus ir nuo Kūčių stalo, tekdavo išsiruošti į kelionę, kad nepanaudotos lėšos nenuplauktų atgal į Vilnių.
Dubliažas - lyg Damoklo kardas
“Redakcijų uždirbti pinigai patekdavo į bendrą “Periodikos” katilą. “Kauno tiesa” duodavo nemažą pelną, tačiau iš “Periodikos” tegaudavo grašius. Mes išlaikėme dešimt nepelningų susivienijimui priklausančių leidinių, tarp jų ir “Nemuno” žurnalą”, - grįžta mintimis į praeitį Z.Baltušnikas.
Nemažai nervų ir sugebėjimo išlaviruoti redaktoriui prireikė, išvengiant “Kauno tiesos” dubliavimo rusų kalba. Ta idėja vis iškildavo, kai kas nors iš rusakalbių pasiskųsdavo TSKP CK, kad Kaune jie neturi rusiško laikraščio. Išgelbėjo...pinigų skaičiavimas: “Nors Kaune gyveno labai mažai rusų, norėta padaryti “Kauno tiesą” dvikalbiu laikraščiu. Padedant Sąjunginės spaudos vietos skyriui, spaustuvės direktoriui Ričardui Markovui, pavyko parengti gerai argumentuotą ataskaitą ir įrodyti, kad dubliavimas būtų labai brangus - atsieitų per metus kelis milijonus rublių, o rusiškos laidos tiražas tesiektų daugiausiai 5 tūkstančius egzempliorių. Tos ataskaitos dėka dvikalbė “Kauno tiesa” taip ir nepasirodė. Mat Brežnevo laikais visur kartotas jo šūkis: “Ekonomika turi būti ekonomiška”, - pasakoja buvęs miesto dienraščio redaktorius.
Nuo Utenos iki Kauno
Savo darbą spaudoje iš Panevėžio apylinkių kilęs Zenonas Baltušnikas pradėjo būdamas dvidešimt vienerių: “Mane paskyrė Utenos apskrities laikraščio redaktoriumi.
Atvažiavau į Uteną, o buto man dar nėra. Iš redakcijos patalpų vakare iškrapštė valytoja, nežiūrėdama, kad aš - redaktorius. Savaitę teko nakvoti šieno kupetoje prie upelio... Laikraštis buvo daromas labai vargingai, tekstas renkamas dėliojant po vieną raidę, nuotraukos atspaudžiamos ant kažkokio sviestinio popieriaus. Kartą padėjęs galvą ant rašomojo stalo prisnūdau. Išėjau į redakcijos kiemą, o ten futbolą žaidžiantys vaikai pirštais rodo: “Va, čia naujasis redaktorius”. Mat man ant skruosto visas laikraščio puslapis buvo atsispaudęs”...
Apie savo pirmuosius “spaudos universitetus” Utenoje Z.Baltušnikas kalba su humoru: “Įdėjau į laikraštį kritinį straipsnį “Nurūdijusi Utenos kooperatyvo veikla”. Kai atėjau į kooperatyvą apsipirkti pagal korteles, ne tik kad negavau nieko, bet už kritiką supykęs vedėjas dar ir išgrūdo mane lauk, stvėręs už apykaklės. Neturėdamas ką valgyti, kelias dienas mitau iš šeimininkės, pas kurią nuomojausi palėpę, nukniauktais džiūvėsiais “...
Prieš atvykdamas į Kauną, Z.Baltušnikas dar dirbo Ukmergės, Švenčionių laikraščiuose, “Tiesoje”, “Valstiečių laikraštyje”. Į “Kauno tiesą” atėjęs neturėdamas keturiasdešimties, “bosas” paliko ją jau žilagalvis.
Būtų galima dar jaučio odą prirašyti apie jo kulinarinius talentus ir ypatingai nupasakojamus receptus: “Žinot, reikia įdėti tokių prieskonių, kurie panašūs į medvaržčius”... Apie nusimanymą sodininkystėje. Apie kasmet daromą skanų naminį vyną, kurio buteliai papuošiami sūnaus Naglio, dailininko, sukurtomis etiketėmis: “Sodo vynas. Išaugino, pagamino ir išpilstė Z.Baltušnikas”.
Dešimtys kauniečių žurnalistų irgi nesibaidytų etiketės: “Užaugino, subrandino, užgrūdino Z.Baltušnikas”.
Su profesine švente, mielas Redaktoriau, ilgiausių Jums metų!
