Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Žmogus, vaikystei padovanojęs stebuklą
2007-03-24
Rūta KANOPKAITĖ
Kauno lėlių teatro įkūrėjas Stasys Ratkevičius, ką tik atšventęs 90-ąjį gimtadienį, sako visada laikęsis taisyklės su savo žiūrovais kalbėtis širdimi
“Aš nepretenduoju į lėlių teatro pradininko Lietuvoje vardą. Istorija liudija, kad dar Kazimiero Sapiegos dvare pietų metu svečiams buvo rodomi lėlių vaidinimai. Tiesiog tam tikroje vietoje tam tikru laiku įkūriau tokį teatrą vaikams, ir pasirodė, kad jis labai reikalingas”, - kukliai apie savo nuopelnus kalba žilagalvis Maestro, su kurio lėlių spektakliais užaugo kelios kartos, o geriausieji - “Eglė žalčių karalienė”, “Spindulėlis”, “Zuikių mokykla”, “Velnių malūnas” skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose ir garsino Lietuvos bei Kauno lėlių teatro vardą užsienio gastrolėse.
Čia gyvena pasaka
Laisvės alėjoje esančios vaikystės džiaugsmo salos Karaliaus ir Karalienės titulai keliasdešimt metų teisėtai priklausė Stasiui ir Valerijai Ratkevičiams. Jis, Lėlių teatro vyriausiasis režisierius, statė plačiai pagarsėjusius ir net į gastroles Lotynų Amerikos šalyse nuvežtus spektaklius, ji buvo pedagoginės dalies vedėja, mokėjusi dėmesingai ir jautriai bendrauti su vaikais. Valerijos Ratkevičienės rūpesčiu pavyko išsaugoti daugumą unikalių lėlių, nors pagal tuometinius reikalavimus jos turėjo būti pasmerktos mirčiai - repertuare nelikus spektaklio, buvo privalu sunaikinti ir jo inventorių.
“Iš tos slapta kauptos kolekcijos 1994 metais užgimė visos Lietuvos vaikų mylimas ir lankomas teatro Lėlių muziejus, kuriam pernai buvo suteiktas Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas. Po Valerijos mirties muziejaus vedėjos misiją perėmė ilgametė mūsų aktorė Elena Žekienė”, - sako Kauno lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius.
Stasys Ratkevičius ir dabar dažnai užeina į Lėlių teatrą, kuris ilgai buvo jo namai. Gal net pirmieji... Gyvenančiam greta Vytauto Didžiojo paminklo Maestro tik Laisvės alėją reikia kirsti, ir jis vėl atsiduria pasaulyje, kurį kažkada sutvėrė iš mažo svajonės grūdelio.
Teatralų duetas įgyvendino bendrą svajonę
Dviejų teatralų - Valerijos ir Stasio Ratkevičių namuose lėlės apsigyveno dar tada, kai jiedu vaidino Klaipėdos dramos teatre. “Abu savo rankomis gaminome, siuvome personažus - kiškius, ežius, lapes, apuokus pirmajam mūsų sumanytam spektakliui “Užburtoji klumpė”. Jo debiutas įvyko prieš penkiasdešimt metų Marijampolėje, tuomet vadintoje Kapsuku. Ten iš uostamiesčio išvažiavome dirbti į ką tik įsteigtą dramos teatrą”, - grįžta mintimis į praeitį puikia atmintimi galintis pasididžiuoti devyniasdešimtmetis teatralas.
Netrukus Marijampolėje pirmuosius žingsnius žengė ir naujagimis - 1958 metais Kultūros ministerijos įkurtas Lėlių teatras, kurio vadovu buvo paskirtas Stasys Ratkevičius. Pirmosios jo premjeros, spektaklio “Stebuklingasis Aladino žibintas”, data - 1958-ųjų gegužės 18-oji, laikoma profesionalaus Lietuvos lėlių teatro gimtadieniu.
Po poros metų Lėlių teatras iš Marijampolės persikėlė į Kauną. Belaukdamas įkurtuvių dabartiniame pastate, lėlininkų kolektyvas važinėjo su spektakliais po Lietuvą, pasiekdamas atkampiausias gyvenvietes. Vaidino klubuose, mokyklose, po spektaklių pernakvodavo klasėse ir - vėl į kelionę.
“Buvome jaunos, tad norėjosi ir linksmybių. Vakarais kaimuose po mūsų spektaklių būdavo šokiai. Tačiau į juos išsprūsti sunkiai pavykdavo: Ratkevičius kontroliavo kaip griežtas tėvas. Sakė - artistėms nedera šokti su išgėrusiais traktoristais”, - su šypsena prisimena būrelis ilgamečių teatro aktorių. Pasak kolektyvo senbuvių, Stasys Ratkevičius įdiegė ir šventą pagarbą scenai - visi žinojo, kad su batais po ją kaip po gatvę vaikščioti nevalia.
Vaikams reikia meilės ir grožio
Iš kur atsinešta Maestro svajonė kurti teatrą mažiesiems žiūrovams? Stasio Ratkevičiaus vaikystė prabėgo stoties miestelyje Šeštokuose. “Iki šiol atsimenu, kaip bene 1924-aisiais du vyrai - Pranas Lukoševičius ir Vincas Gurevičius už kelis centus miestelio vaikams rodydavo lėlių vaidinimą apie čigoną, jo bobą, žandarą ir velnią. Mes išsižioję žiūrėdavome į tą stebuklą - kalbančias, judančias, tarsi tikrą gyvenimą gyvenančias lėles”, - pasakoja teatralas.
Kai jau tapo pripažintu lėlių teatro režisieriumi, Stasys Ratkevičius visada teigdavo: kūrybą vaikams turi lydėti džiaugsmas ir gėrio teigimas, o forma tarnauti turiniui. Idealistinių savo pozicijų jis niekada neatsisakė. “Dabar pasikeitė ir vaikai, ir pats teatras. Šiandien jame labai jaučiamas popkultūros poveikis. Permainos neišvengiamos, tik linkėčiau kolegoms spektakliuose neužmiršti grožio, estetikos, dvasinio švarumo”, - kalba teatro veteranas, kurio nuopelnai scenai ir vaikystei 2003 metais buvo įvertinti Vytauto Didžiojo ordino karininko kryžiumi.
Mylimiausias Stasio Ratkevičiaus kūdikis - “Eglė žalčių karalienė” su Eduardo Balsio muzika ir Vitalijaus Mazūro lėlėmis. Festivalyje Rygoje jis buvo tituluotas geriausiu nacionaliniu spektakliu. O 1967-aisiais jo pastatyta “Zuikių mokykla” tapo rekordininke: išsilaikė repertuare trisdešimt metų ir 611-ąjį kartą buvo suvaidinta per Stasio Ratkevičiaus 80-ąjį gimtadienį. Iš tarptautinio festivalio “Auksinis delfinas” Bulgarijoje “zuikiai” parsivežė sidabro medalį, 1974 metais pabuvojo gastrolėse Kuboje, Venesueloje, Ekvadore, Bolivijoje, Panamoje. Režisierius prisimena, kaip Venesueloje po spektaklio “Zuikių mokykla” šimtai vaikų pasipylė bučiuoti lėlių ir jas vedžiojusių aktorių.
Žmogus, kuris moka juoktis
“Nė kiek nesijaudinu, kad mano butas ketvirtame aukšte. Pasimankštinti labai sveika - tegu sąnariai dirba”, - optimistiškai kalba teatralas. Atšilus orams jį galima sutikti Laisvės alėjoje - tiesų, giedro veido, balta kaip obelis galva. “Ant suoliukų stengiuosi ilgam neprisėsti - ten tuoj pat susiburia politikų klubai, o aš į tas diskusijas nelinkęs leistis”.
Metai nepalietė Maestro atminties, iškalbos ir ... aštraus liežuvio. Prieš keletą metų jis nuėjo į polikliniką atnaujinti sveikatos pažymėjimo vairuotojo teisėms. Jauna gydytoja leido suprasti, kad tokio amžiaus žmonėms jau nėra ko čia vaikščioti. “Aš matau, kad jūs graži, ir girdžiu, kad labai pikta, taigi nesu nei aklas, nei kurčias”, - sąmojingai atsikirto Stasys Ratkevičius.
Jis visada puikiai pritapdavo daug jaunesnių žmonių būryje. Kai Nidoje būdavo rengiamos garsiosios Kauno menininkų kūrybinės stovyklos, jau prie septyniasdešimties artėjantis režisierius tapdavo susibūrimų prie židinio pagrindine figūra - jis kaip magnetas traukė dvigubai jaunesnius architektus, dailininkus, žurnalistus, muzikus. Tų stovyklų dalyviai turbūt ir šiandien pamena Stasio Ratkevičiaus artistiškai pasakotus žydiškus anekdotus, toleranciją margai draugijai ir ...grybus, kuriuos jis pirmas ėmė virti stovyklautojų poilsinės virtuvėje. Neatlaikė dzūko širdis - kaip gali, išėjęs pasivaikščioti prie švyturio, mindyti puikiausius šilbaravykius... Paskui Maestro netrukus prie puodų stojo ir kiti menininkai ir iš Nidos į Kauną sugrįžo ratuoti rugsėjo gėrybių stiklainiais.
