Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vytautas PETKEVIČIUS
2003-10-25
Remigijus JURGELAITIS
“Beprotis, chuliganas, apsišlapinęs prie vaišių stalo, šūdas su rankena, žalingiausias reiškinys Lietuvoje, visuotinė nelaimė, čekistas, šiūdeliaujantis kopeikoliūbovas.” Štai tokiais epitetais jis vadina savo knygos “Durnių laivas” herojus - žinomus šalies politikus, rašytojus, visuomenės veikėjus. Pats jau pasitraukęs iš politikos arenos sako nė vieno jų negalintis pritaikyti sau. “Jei jie nepatenkinti mano knyga, tegul sėda ir parašo apie mane. Bet tegali pasakyti, kad sergu kažkokia smegenų ciroze”, - nukerta su jam būdingu kategoriškumu ir grotesku. Dabar jis gyvena savotiškoje tremtyje - savo rankomis pastatytoje kaimo sodyboje ir laukia honoraro už jau bestseleriu tapusią knygą. Tai rašytojas Vytautas PETKEVIČIUS- Ar gyvendamas sodyboje nesijaučiate tarsi tremtyje?
- Sodyboje aš dirbu - rašau knygas, ką turėčiau veikti Vilniuje? Žmona išvažiuoja, kai prasideda šildymas. O aš pabūsiu ir žiemą. Esu senoviškas žmogus, myliu kaimą. Kompiuteris mane erzina, nors klaviatūra panaši, bet zyzia, mirksi. Jums gal reikia, bet man nebūtina juo rašyti. Reikėtų gaminti tokį kompiuterį, kad jis nemirgėtų, nezyztų, o dabar blaško dėmesį, tačiau tai jau inžinierių reikalas. O kaip Kaune reikalai?
- Atrodo, kad, kaip ir visoje Lietuvoje, gerėja.
- Matai, ir pats esu kaunietis. Lankiau 17-ąją pradinę mokyklą, kai tėvai Fredoje pasistatė namuką, pradėjau lankyti 4-ąją gimnaziją, į 6-ąją “būdą” nevaikščiojau. Nors pas Šančių mergas tikrai eidavome. Labai geri prisiminimai, bet gaila, kad kauniečiams užeina kvailumas - tai Šustauską išsirenkate, tai kokią kitą nesąmonę padarote. Su tuo Šustausku tai apskritai anekdotas. Gaila, kad Kaunas tampa provincija, o kiek “fanaberijos” vien pasakyme “laikinoji sostinė”. Dar tarybiniais metais stengtasi Kauną “nuhumanitarinti”. Kai su Mieželaičiu įkūrėme “Nemuną”, aplink jį dar kažkas sukosi, o dabar ir jo niekas neskaito. Kad dabar tie Kauno žurnalistai “sušiko” tą žurnalą. Porą numerių Mikuta man atsiuntė... Klausykit, ar jie durni, ar nevalgę... Rašo kažkokias nesąmones ir skundžiasi, kad tiražas mažas. Jei nėra skaitalo, įdomių straipsnių, vadinasi nėra laikraščio. Lašinius dabar galima vynioti į “celofaną”.
- Susidaro įspūdis, kad negalite gyventi ko nors nekritikuodamas. Kam klius kitoje Jūsų knygoje?
- Aš nieko kito nemoku, turiu rašyti. Dabar, pasitelkęs savo senus įspūdžius, apybraižas, noriu parašyti apie šių dienų prakeiktuosius, kurie neva buvo kolaborantai. Su jais teko dirbti, juos pažinojau, Mieželaitį, Sniečkų, Paleckį ir visus kitus taurius žmones, kurie Lietuvą atvedė į aukštą lygį, kurie tarnavo Lietuvai. Dabar archyvą žiūrinėju ir matau, kad Sniečkus, vadintas Lietuvos šeimininku, neturėjo net savo nuosavo namelio ir mašinos.
- O kaip apartamentai Palangoje ir vila Šakių rajone?
- Nieko, buvo tik keli medžioklės nameliai. Jis nepaliko jokio dvaro. O dabar visi, pradedant Landsbergiu ir baigiant Brazausku, yra milijonieriai. Ir visi gelbsti lietuvių tautą.
- Ar Jūs sąmoningai klaidinate žmones. Juk Landsbergis nėra milijonierius, bent jau taip teigiama jo pajamų deklaracijoje?
- Gal jūs neskaitote laikraščių? Gal dabar Landsbergis sako jų neturįs, tačiau kur jie dingo? Ir Brazauskas dabar sako nieko neturįs, tik šautuvų kolekciją. O tu man pasakyk, kieno tas viešbutis, kuris dabar parduodamas už 70 milijonų? Kaip šita “bufetava” Krysė, kaip mes ją vadindavome, galėjo jį gauti? Tokie turtai iš niekur neatsiranda. Labai gerai šitą “sukčiuvienę” pažinojau, kad ją perkūnas. Ji dirbo CK bufete ir rašytojams švenčių proga duodavo tai konjako, tai kavos, tai kitokių deficitų. Kilo kilo ir iškilo. (Suskamba telefonas.)
- Nieko tokio, atsiliepkite.
- Klausau, ar tu čia, Šustauskai? Gali atvažiuoti, bet kad tu pas mane visuomet “prisiputęs” atvažiuoji. A, tu iš viso negeri, Valančiumi tapai. Ką, mane į teismą duoda? Manęs negali Stasiškis į teismą paduoti. Jei tu šioks toks politikas, turi suprasti. Varei savo Kibučiuose samagoną, tai ir reikėjo varyt. Ko tu “traidžioji”, rimtas vyras turėtum būti. Nesakau, kad man ką nors blogo padarei, Šustauskai, ir negali man padaryti, juk lygiai ne tie. Man tavęs gaila, nuo ko aš tave turiu gelbėti...
Kiek tu bobų jau pakeitei? Meilė gerai, bet nesuok tu man apie ją. Matai, tris pakeitei, o aš - nė vienos, antras dalykas, buvai žvejys, vadinasi, kiekviename uoste turėjai. O tu mėgsti muštis, tai įtaisyk Brazauskui į snukį. Matai, bijai. Dabar jis tiek suįžūlėjo, kad ką nori, tą daro. Gerai, kada turėsi laiko, atvažiuok.
- Skambino pasikonsultuoti?
- Paskambino, tai pakalbu. Jį vertinu kaip artistą, jūs jaučiate, kaip su juo kalbu. Tačiau jei žmogus kreipiasi, nieko neišvarau. Čia ir Paksas, ir Paulauskas, ir Brazauskas buvo. O ko jie čia ateina? Matyt, pasitarti. Savu laiku Maskvoje baigiau diplomatijos istoriją. Prieš steigdamas partiją dokumentus atsiuntė ir Viktoras Uspaskichas, juos pataisiau, sulietuvinau.
- Gal ir jo partijos nariu tapote?
- O kokio velnio į jo partiją stoti? Jei žmogus prašo, kodėl jam negaliu padėti. Sąžiningai galiu pasakyti, kad Uspaskichas ne mano skonio, tipo žmogus. Jei jam nebūčiau sakęs, tai ir jums to nesakyčiau. Bet jis įdomus tuo, kad yra puikus gamybos organizatorius. Jei tas žmogus įkūrė per 6000 darbo vietų, vadinasi, jis yra neblogas specialistas. O kad jis lenda į politiką, tai jo reikalas.
- Matyt, jis turi būti laimingas ir dėl to, kad netapo Jūsų knygos herojumi. Ko gero, jau girdėjote kai kurių “personažų” vertinimus?
- Girdėjau, kaip herojai atsiliepė apie mano knygą. Tačiau geriausiai įvertino tas Čekuolis. Tas k... tokio reto talento, lietuviai turi didžiuotis. Reikėtų įsteigti, kaip kažkada buvo Finikijoje, didžiausių k... kapines, kad žmonės sudrebėtų. Jis “bandiūga” yra, bet tiek to.
- Savo herojus kaltinate ir kyšininkavimu. Atrodo, kad Jums svetimos visos blogybės?
- Niekados neėmiau, - taria ryžtingai. - Galiu prisiekti kaip prieš sūnų. Vienas bankininkas bandė įkišti, tai vos į kalėjimą nepatupdžiau. Kaip galima kalbėti apie kyšius, kai prisieki padėjęs ranką ant Lietuvos Konstitucijos. Jei žmogus to nepaiso, tai jis ne žmogus, o niekšas. Niekada nevogiau... Na, gal Šančiuose lįsdavome į kaimynų sodą. Vieną kartą prisikrovėme obuolių, tačiau, belipant per tvorą, jie man iškrito. Daugiau nieko nebevogiau...
- Ar dėl knygos jau gavote šaukimų į teismą?
- Matai, “Durnių laivas” yra šiokia tokia literatūra. Tai - šaržas, kuris yra sutirštintas, perlenktas, padaugintas. Pažiūrėk, kiek pas mane archyvų pridėta, iš viso to reikėjo padaryti kažkokią literatūrą. Reikėjo padurniuoti, sutirštinti, nes kitaip žmonės neskaitys. Jei knygą rašyčiau iš naujo, ji būtų kitokia.
- Tuos kaltinimus Jūs vadinate tik šiek tiek sutirštintomis spalvomis?
- Jei kada nors kalbėjote tribūnoje, ko gero, žinote jausmą, kai išėjus pradeda kamuoti abejonės, ar tą pasakėte. Čia lygiai tas pats. Kalta ir korektūra, kad ir Sikorskio pareiškimas apie Algirdą Brazauską. Jis žmogus keikūnas, pijokas, kai korektūra patrumpino, atrodo, kad apie Brazauską sakiau “šūdas su rankena”. Visi keikdavosi - ir Sniečkus, ir Šumauskas.
- Atvirai pasakykite, kodėl susipykote su, kaip pats ne kartą esate sakęs, geru savo draugu A.Brazausku?
- Man nepriimtini jo darbo metodai, jis yra savanaudis, kaupia turtus, todėl su juo susipykau. Jis yra neblogas specialistas, tačiau išnaikinti konkurentus... Dabar bando visiems įkalti, kad lietuviai negali vadovauti didelėms įmonėms ir panašiai. Mes nykstame kaip tauta, jaunimas išvažiuoja į užsienį, kaip galėčiau tam pritarti, noriu, kad mano knygas skaitytų ir po šimto metų. Iš politikos pasitraukiau tik todėl, kad supratau, jog rašydamas galiu nuveikti daugiau. Vienas ten nieko nenuveiksi. Žiniasklaida irgi nepadeda, ką giria, pergiria, vaikosi sensacijų, o ne auklėja žmones.
- Bet ar Jūs savo naująja knyga nesivaikote sensacijų ir populiarumo?
- Absoliučiai nesupratote knygos esmės. Aš niekam nekeršiju, tiesiog sudėliojau faktus. Kai kuriuos žmones savo knygoje apgyniau, pavyzdžiui, Prunskienę, nes ji buvo neteisingai apkaltinta. O kodėl, jei turiu popierių, negaliu ginti, kitą paerzinti. Jūs galite gyventi įspūdžiu, o aš gyvensiu tiesa.
- O pats tik susierzintumėte, išgirdęs, kad Jus kas nors vadina “šūdu su rankena”, čekistu ir kitais Jūsų vartojamais epitetais?
- Jei tai būtų tiesa, nepykčiau.
- Ar po knygos pasirodymo jau teko pabendrauti su nors vienu herojumi?
- Kalbėjau. Pavyzdžiui, Ozolas apkaltino, kad sergu smegenų ciroze. Skambinau profesoriui Donatui Vasiliauskui, klausiau, ar tokia liga yra, sako - ne. Jei tas Petkevičius toks blogas, nesate kvaili, parašykite knygą ir jį išdėkite į šuns dienas. Kodėl Koržakovas gali rašyti apie Jelciną, - kodėl galima pasakoti apie Berluskonį, Širaką, kitus politikus. O čia gąsdina teismais. Tada visus teiskime, Dostojevskį, kitus. Galėjau sugalvoti kitus jų vardus, bet kas iš to. Paprasčiausiai išdėsčiau savo požiūrį. Jei kokiam Brazauskui nepatinka, tegu jis išdėsto raštu, tai jo galimybė.
- Kada Brazauskui paskutinį kartą spaudėte ranką?
- Buvome prieš kelis mėnesius susitikę. Iš pradžių rankos nepadavė, paskui atėjo, paspaudė, suprasi žmogų. Jei jis būtų mano draugas, tačiau jis yra valstybės veikėjas, todėl aš negaliu tylėti, matydamas, kai jis viešai sako neturįs jokio turto. Kaip jis gali sakyti, kad jachta ir kateris - ne jo. Žinau, kad juos įsigijo prieš penkerius šešerius metus, o apsivedė - prieš dvejus. Gali meluoti Šustauskas, Šerėnas, bet vienam iš valstybės vadovų negalima.
- Kai kas jau įvertino, kad naujoji Jūsų knyga tai - į nuošalę nustumto žmogaus kerštas.
- Ant nė vieno politiko nepykstu, nė vienas jų manęs nėra nuskriaudęs, jie daro vienaip, aš kitaip. Dabar manau, kad į politiką lindau be jokio pagrindo. Esu tikras, kad kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Todėl ir rašau. O politikus reikia išauginti, jais negali būti bet kas.
- Užteks apie politiką. Žinau, kad kalbamės namuose, kuriuos Jūs pats ir pastatėte. Ar dabar randate laiko pameistrauti?
- Žinoma, bet niekas netiki, kad viską savo rankomis padariau. Tačiau galiu parodyti savo dirbtuves, gal tada patikėsi. Čia irgi mano darbas, - rodo į inkilus ir kreipiasi į sugrįžusią žmoną. - Ar tu dar gyva? Valgyti noriu, visą dieną neėdęs, tik kavos “prisiputęs”. Čia stovi pirtis. O kaip tu galvoji, ką miške galima gyventi be pirties? Praustis žmogui reikia, be šilto vandens negyvensi.
- Ko gero, lentų ne tik sau išpjaunate?
- Pagal tave čia visa lentpjūvė, matai. Bet lentų aš nepjaunu, tačiau galiu pasidaryti ką noriu, ką moku. Turiu įvairios technikos, dirbtuvėse dirbti man labai malonu, negaliu skųstis. Puikiai pailsiu, atsipalaiduoju. Dabar noriu padaryti rėmus vijokliams. Žmona surado labai gražių vijoklių, jiems reikia specialių įtvarų. Nuolat reikia paremontuoti namus, avilius.
- O bičių daug turite?
- Turiu apie septynis avilius. Anksčiau iš vieno avilio prikopinėdavau daugiau nei dabar iš penkių. O kodėl? Ganyklų nėra, išdraskė kolūkius. Dabar prikopinėju vos trejetą ketvertą kibirų.
- Tai neturite ką parduoti? Nejaugi gyvenate vien iš pensijos ir honorarų?
- Iš pensijos. Gaunu labai didelę - 528 litus, - kalba su ironija. - Nors keista, bet moka valstybinę pensiją. Landsbergis buvo atėmęs, tačiau atsiteisiau ir, atrodo, niekas neketina atimti. Kaip jums atrodo, iš tiek galima pragyventi?
- Na, jei užsiauginate daržovių, prisikopinėjate medaus, dar bestselerį parašėte...
- O cukrų reikia pirkti. O dėl knygos, iš draugų atkišęs delną surinkau trylika tūkstančių ir dar tų pinigų negavau. Gerai, kad žmonės perka, tai gal atgausiu. Kad sutaupyčiau trylika tūkstančių knygos leidybai, dvejus metus turėčiau nei valgyti, nei gerti.
- Beje, kodėl uždarytos visos Jūsų namo langinės? Ko nors bijote?
- Dabar demokratija, kas ateina, tas ir lenda pro langus. Labai keista, bet ir pistoletą turiu. Net ir medžioklinį šautuvą turiu.
- Pamedžiojate?
- Nemedžioju. Pašaudau į orą, visi žino, jei ateis neprašyti, tai gaus druskos. Tačiau buvo ne kartą ir apvogę, dabar net automobilį kas naktį į garažą pastatau.
- Neblogą turite, ar tik tas “VW” nėra vienas iš garsiųjų Seimo automobilių?
- Kai tapau Seimo nariu, juos nupirko. Kai 1996 metais išėjau, jį nusipirkau. Šis automobilis kainavo apie 30 tūkstančių litų.
- Visai nemažai, o sakėte, kad niekada neėmėte kyšių. Tai iš kur tie pinigai?
- Pavogiau, - juokiasi. - Kadangi Seime vadovavau Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, uždirbdavau po šešis tūkstančius litų kas mėnesį, šiek tiek ir sutaupiau. Pragyvenimui daug nereikia, negeriu, nevalgau puikių patiekalų.
- Tačiau prie stalo stovėjo atkimštas alaus butelis?
- Ar alus yra alkoholis? Nu, fainas tu diedas, nieko nepasakysi. Pasakysiu tau, kodėl ten stovėjo alus. Mano ponios išvažiavo aštuntą ryto ir nieko valgyti nepadarė. Alus yra skysta duona, esu toks pijokas, kad nuo ryto geriu, geriu ir niekaip vieno butelio neišgeriu. O dabar jau galite rašyti, kad esu narkomanas, cigaretę užsirūkiau.
- Kodėl kartu su žmona nevažiuojate į sanatoriją?
- O kam man reikia, aš sveikas žmogus. Duok Dieve, kad ir toliau tokia sveikata liktų.
- Tačiau visuomet malonu su moterimis pasipliuškenti vandenyje?
- Su moterimis malonu, bet aš moterims nebepavojingas. Septyniasdešimt treji metai, atidirbau ir gana, dabar reikia pailsėti. Tavo metų irgi eidavau pas mergas. Turėjau neblogą pasisekimą. Įsivaizduok, kai būdamas studentu parašiau pirmą romaną, gavau 42 tūkstančius rublių, kai “Volga” kainavo 16. Klausiu žmonos, ką darome su pinigais. Jai iš karto - “šūbą”, auksinį laikrodį. Paskambinau draugams, jie iš karto užsakė prašmatniausią Maskvos restoraną, nupirko bilietus į Didįjį teatrą. Pavalgėme, pažiūrėjome spektaklį, kai parskridau namo, buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. O dabar pinigas žmogui tapo viskas.
- Bet ir ant Jūsų stalo mačiau loterijos bilietą.
- Ten žmonos, ji tikisi, kad išloš. Jei važiuoju apsipirkti ir nenuperku bilieto, jau blogai. Netikiu loterijomis. Man pinigai yra reikalingi tik tiek, kad būčiau pavalgęs, turėčiau stogą virš galvos ir mylimą darbą. Aš turiu ir išleidžiu. O po to pagalvoju, ką valgyti. Jei nori, galiu parodyti banko knygelę, joje - 739 litai. Galiu prisipažinti, kad rašau ir dėl pinigo. Rašymas - mano darbas, mano duona. Tik kad dabar už tai nieko nemoka. Anksčiau pinigų turėjau nemažai, pasistačiau šitą sodybą.
- Ir pats išdrožinėjote šiuos koplytstulpius?
- Mėgstu padrožinėti, ketinu dar vieną išskaptuoti. Visuomet labai įsijaučiu į darbą, nesvarbu, ar drožinėdamas, ar rašydamas. Kai rašai knygą, tie personažai sapnuojasi. Rašytojas tiesiog susilieja su savo knyga. Bet žinai, kas man įdomiausia? Kad sovietmečiu mano knygas draudė, dabar vėl draudžia. Sakyk, kaip tokiam žmogui “ant svieto” gyventi. Ką padarysi, kitaip nemoku.
