Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vilties dokumentas
2002-09-21
Vaidas JAUNIŠKIS
Praėjo viskas tyliai ir beveik nepastebimai - vasarą Lietuvos kultūros ministerija paskelbė Nacionalinės Lietuvos kultūros plėtros programos 2003-2009 m. projektą. Visi miegojo, kaitinosi saulėje, maudėsi ir niekam nerūpėjo kultūros raida, o ypač iki 2009 metų. Nebent “7 meno dienoms”, kurios, gavusios kiek lėšų iš Atviros Lietuvos fondo, pačiu netinkamiausiu tam metu išspausdino ciklą pokalbių apie kultūros politiką - tuščių, su seniai visų žinomomis ministrų išsakytomis tezėmis. Na, atsiskaitė prieš fondo finansus, pasirašė sau pliusą, ir ramu.
Vis dėlto tas pats fondas nenurimo ir gavęs Europos Tarybos eksperto Bilo Daftono gan pozityvų įvertinimą, paprašė projektą įvertinti saviškių - juk mums reikės turėti reikalų su kultūros politika, ne britui. Šis tik paabejojo, kodėl projektas pasirodė tik šįmet, ir padarė išvadą, kad ekonominiai sunkumai sukėlė kultūros žmonių pasipriešinimą pokyčiams.
Mūsų ekspertai buvo ne tokie gailestingi. Sutaršė projektą iš esmės, pradėdami nuo pavadinimo: kodėl pasirinkti 2009-ieji? Ar tautos paminėjimo tūkstantmetis ir bus tas vilčių išsipildymo metas? Ar ne per daug rizikinga numatyti plėtrą tokiam ilgam etapui, kai, tikėtina, Lietuva jau bus ES glėbyje ir šįmet paskutinįkart sudarinėjamas autonominis šalies biudžetas, - jau 2005 metų lėšas skirstys Briuselis.
Kultūros politika per pastaruosius metus tapo burtažodžiu, magišku užkalbėjimu, kuriuo valstybės žmonės naudojasi norėdami parodyti susirūpinimą kultūra, o kultūrininkai - savo kailiu. Kultūra seniai tapo politikos priemone: ja prisidengiama per rinkimus, ja rūpinamasi, ji padeda gauti daugiau pinigų ir simpatijų. Ir galima ja manipuliuoti, kuo ilgiau kalbant aptakiomis frazėmis be jokių įsipareigojimų. Idealistai kultūrininkai mano, kad ministerija turėtų įsipareigoti konkretiems žygiams. Bet kaip tu ją priversi, ar tokia jau ji kvaila, kad neįvykdytų savo nusibrėžtų žygių, o ypač prieš rinkimus? Atsipeikėkite. Kuo ilgesnė pereinamoji epocha, tuo ramiau vadovams ir artimiems jiems.
Dokumentas viltingai narstomas, siūloma vietoje vieno žodžio įrašyti kitą, pateikiami pavyzdžiai iš kultūringos civilizuotos rašliavos, patariama atsisakyti biurokratinio baroko... Tarsi aš, pinigų prašytojas, ateisiu į ministeriją teirautis apie savo projektą, o man skyriaus viršininkė pasakys, kad jis neatitinka nacionalinės kultūros nuostatų ir plėtros programos pagal 3b, 4a ir 18y skirsnius. Ir būsiu argumentuotai išmestas iš ministerijos, kad kitąsyk projektuočiausi į plėtros magistralę. Būtų tiesiog puiku, jei tokio pokyčio sulauktume po trejų metų, kada popierizmas pakeis dabar iš kiekvieno kabineto trenkiantį subjektyvizmą.
Bet tiek surengta diskusija, tiek keletas straipsnių spaudoje liudija apie naują etapą kultūros politikos svarstymuose: imama kalbėti ne apie dokumento koncepcijas, bet apie realybę ir individus, t.y. pinigų skirstytojus. Patį ydingą mechanizmą puikiai atskleidė Almantas Samalavičius (“Kultūros barai”, Nr.8/9): dar vis tebesilaikoma principo, kad ekspertų komisijos ar meno tarybos sudaromos iš žmonių, rekomenduojamų kūrybinių sąjungų ir kitų darinių, gaunančių valstybės lėšas nuo senų laikų. Kultūros viceministrė Ina Marčiulionytė žadėjo pasidomėti šių sąjungų efektyvumu, bet, regis, to ir nebuvo padaryta. Ir dabar komisijose vyksta itin demokratiškos derybos - tu remi tą, bet užtat duok ir mano globotiniui pinigų. Visur gali braižyti įvairiai susijusių žmonių trikampius. Ir jokių balsavimų, nes meno tarybose ar Kultūros ir sporto rėmimo fonde - amžini sąjungų pirmininkai. Kokiu įstatymu išguiti šį lobizmą (nes jokie etikos kodeksai to nepadarys) - štai kur esmė.
Minėtoje ALF diskusijoje Vytautas Rubavičius pateikė dar vieną, kur kas labiau bauginantį už Briuselio biurokratus ateities planą: lietuviai prisitaikys prie ES lygiai taip pat, kaip prisitaikė prie TSRS. Ramu - taip išsaugosime savo identitetą ir įvykdysime bent vieną iš plėtros uždavinių, kuriame ir kalbama apie tai. Beje, identitetą, kaip sakė viena lietuvių ekspertė, mes suvokiame skirtingai nuo Europos: jai rūpi menininko laisvė ir tapatybė, mums - tautos dvasios ir šaknų gaivinimas. Abstrakti ir nesiryžtama įvardyti kultūros politika kaip tik tas šaknis ir liudija.
