Naujieji su ugnele

Ne itin daug žodžių lieka metų palydėtuvėms. Bet patys svarbiausieji - išlieka, nes metai neišnyksta, o tik persilieja į kitus metus, ir, kaip per amžius, sakome: grįžta gyvenimo ratas. Žodžiai apie gyvenimą - taip pat grįžta. Kaip ir apie meilę.

Naujųjų išvakarėse švysteli danguje mintis, kad žmonės nėra patys blogiausi Žemės padarai. Daug prikiaulinę, šį tą mes vis dėlto ir pataisome. Taisome, tiesiame kelius ne tik sau, bet ir savo žmogiškajai giminei. Meilei tiesiame, net jei ir buvome ją trumpai išdavę.

Kalėdų dieną Šv.Bernardinų bažnyčioje pajunti pirmykštę krikščionybę, kone katakombas. Bažnyčios priemenėje - gyva prakartėlė: už aptvaro trys avys, šalia jų asiliukas. Kvepia šiltu tvartu, gyvuliai pučia garą, rupšnoja. Visur, ir ant aslos, po slenksčiais pakreikta šieno. Praveri šventas duris - ir čia šienas, per visas bažnyčios grindis tįsta altoriaus link. Spaudžia šaltukas, o šiluma spinduliuoja nuo altoriaus. Tarp skurdžių, tamsoje skendinčių skliautų - juda namų jaukumo dvasia. Dilgsi skruostai, pirštai, bet dvelkia smilkalai, prietema suspindi melsvais ratilais. Namai. Gieda choras? Ne, patys skliautai banguoja, ir po jais, pūsdami šilumą į šąlančius pirštus, gieda angelai vaikiškais balsais.

Kunigas Julius Sasnauskas pradeda pamokslą šv.Jono Evangelijos pradžia: “Pradžioje buvo Žodis...” Keisti kunigo žodžiai - visai ne pamoksliški. Jis kalba apie šiandieną, apie mūsų gyvenimo aplinkybes, ir tarytum pats stebisi, tuo, ką sako. Jeigu kas švento yra kunigo žodžiuose, tai tos akimirkas, kai išplėšia jos iš savo krūtinės ir siunčia į prietemą. Kai pratęsia Evangeliją. Kokios keistos akimirkos, kai kunigas pats stebisi lyg vaikas: “Nejaugi visa tai aš sakau?” Per jį kalba kažkas, ir, žinoma, jis nujaučia - kas.

Nes Žodis - niekieno nuosavybė. Niekieno, o naudojamės Juo visi - neatlygintinai ir dykai. Bet ne “už dyką”.

Ką sakė tą sutemusį speiguotą Kalėdų vakarą kunigas Julius?

“Man visad sunku paaiškinti šiandieniniam jaunimui, kaip veikia Apvaizda”. Ir čia pat prisipažino, kad šių Kalėdų naktį Apvaizda prabilo jam mobiliuoju telefonu. Žinutėmis. Kas tai? Žinutės - nebylūs užrašai ekrane, laiškučiai, kurios gauni sau į kišenę. Jos kaip žvaigždutės mažojo telefono ekrane. Pasiunčia žmogus tau žodį - ir užsidega žvaigždutė tavyje. Dar kitą - kita užsižiebia. Tuo būdu - pačiu pigiausiu, greičiausiu, paprasčiausiu - akimirksniu susilieja, susiriša žmonių sielos. Atstumai išnyksta, ir iš Užpalių, iš Užvenčio gauni žodžius, kurie pasako: “Aš čia, su tavimi. Pabūk ir tu su manimi”. Tokie brangūs, beveik nieko nekainuojantys žodžiai - palaima. O kiek daug jie pasako! Neįkainojami.

“Taip veikia ir Dievas, - sako kunigas Julius, - taip Jis siunčia mums savo žinutes. Visiems, be jokios išimties, Jis perduoda Gerąją Naujieną. Kaip mobiliuoju telefonu - pasiekia kiekvieną”.

Technika visagalė? Galbūt. Bet prie jos turime stabtelėti.

Krikščionybės židiniuose ji gimė, ja buvo tikima kaip nauja Dievo jėga. Bet gana greitai ji pasirodė ir baisi, ėmė vogti iš žmogaus visą jo laiką, visą jo energiją, ėmė keisti žmogaus prigimtį ir pasikėsino net į tikėjimą savimi ir... Dievu.

Vakarų pasaulis pernelyg daug jėgų atidavė techninio pasaulio kūrybai, sukūrė tą pasaulį savyje kaip religiją, vadinasi, išstūmė - bent jau baigia išstumti - tikrąją religiją. Rytams pasisekė labiau, nes jie pasiėmė iš Vakarų gatavą produktą ir persikėlė jį neskausmingai, implantavo. Rytams technika negimė iš tikėjimo, ji neatsirado iš jų “credo”, - ji atėjo iš šalies. Todėl Rytų mistika lieka beveik nepažeista technikos įžengimo į namus, šeimas, bažnyčias ir sielas.

Vakariečiams iškyla milžiniškas uždavinys - atsikovoti savąjį tikėjimą, savąją krikščionybę iš savęs pačių. Teks vėl praregėti. Nes religinės energijos, kurios užsidegimu buvo kurtas ir vis dar tebekuriamas techninis pasaulis, gali nebeužtekti paprasčiausiam žmogiškam bendravimui. Net susėdimui prie Kūčių stalo. Paskendęs tarp laidų, informacinių pranešimų ir formulių žmogus nebepažįsta pats savęs. Neberanda kelio į šeimą. Tad kam jis tiek dirba, tiek pluša? Tuščiam.

Todėl bernardinų, pranciškonų, trinitorių sugrįžimas į Lietuvą - būtinas. Net basųjų kapucinų sugrįžimas geistinas kaip duona. Nors didysis kapucinas tėvas Stanislovas (“mažasis brolis”), regis, neturi tikrų pasekėjų. Gaila. Bet ką daryti - tikėjimo energija taip pat reta kaip ir didis talentas. Be to, reikia tėvo Stanislovo gyvenimo ir kančių, kad galėtum pažinti tikrą, gryną tikėjimo šviesą. Kaip spindintį saulėje sniegą.

Didžiosiomis Kalėdų švenčių dienomis pro apšerkšnijusius langus šypsosi mums ir Vaižgantas. Jo “Pragiedruliai” - tikras stebuklas, kurį tinka atsiversti antrąją ir trečiąją Kalėdų dieną. “Gondingos kraštas” - ar ne užburiančiai skamba pats pavadinimas? O pradžia? “Šiaurės žiemos - ilgos, smarkios žiemos... Ištisais mėnesiais nejudėdamas stovėjo vienodas tirštai pilkas dangus, neduodamas jokio žydrumo vilties. Ištisais mėnesiais po visą orą draikės dūmų rūkai, vartaliojosi drumsti šarmo kukuliai...” Kuris šiuolaikinis rašytojas taip rašo, kaip galvoja? Su tokia pagarba žodžiui, jo spindesiui sielos sniegynuose?

Taip gali rašyti tik religingai įsimylėjęs savo kalbą, savo tautą, savo žemę žmogus. Jeigu jis dar ir kunigas - tai tikras pavyzdys visiems. Nes jam niekas nebaisu - jokie globalizacijos speigai, jokie modernizacijos karščiai. Žmogus žino, kad jo meilės niekas iš jo neatims.

Ar mes to nežinome?

Taigi Naujuosius pasitikime su šia religijos ugnele. Tai reikėtų pasakyti ir nemėgstantiems paties žodžio “religija”. Jis nebaisus, nes lotyniškai reiškia ne ką daugiau, o “prisirišimą”.

Juk visi esame prisirišę. Nors vieną savo žmogų - motiną - turime.

O kokia laimė būti prisirišusiam prie didesnio už save!

Prisimename ir Antuano de Sent Egziuperi “Mažąjį princą”. Jame laputė mezga jausmų kamuolėlį su rože. Ir sako: “Prisijaukinti - tai svarbiausias uždavinys”. Kažką panašaus pasako, ir mes pakartojame.

Mums reikia Naujųjų metų ugnelės - visai ne ugnies.

Ugnis suliepsnos vėliau.