Vidurvasario rūkai  

Ar nutylėsi šiomis dienomis krizes, kurios skalbia mus kaip šaltosios vasaros liūtys? Atrodytų, atostogos atslinko, o čia - perkūnas iš giedro dangaus. Duobėtas tėvynės kelias. Seimą krečia drugys, valdžios žmonės - ant nervų keteros. Tiesa, mūsų, mirtingųjų, ši krizė ar skandalas (kaip kam patinka) galėtų ir neliesti, tačiau pastaroji - finansinė-kyšininkavimo byla - kybo Damoklo kardo šešėliu jau net virš penkių Seimo narių. Antraštės skelbia: “Prokurorai Seime sukėlė paniką”. Kokią? Aišku, kad įtariamų parlamentarų armija gali augti. Spaudos atakuojami liaudies atstovai - tai tarsi kankiniai, pripažinkime. Jie beveik negali gintis, o reputaciją praranda. Seimas dėl įtarimų korupcija neteko net dalies savo svorio - nervai! Arba, kaip sako turgaus moterytės, primena gerokai apkramtytą pyragą. Įtariama, ir vėl bus įtariama ir vėl... Faktų, patvirtinančių, kad kyšininkavimas iškepęs kaip blynas - nėra. Teisminių bylų nėra. Ir ką daryti su imuniteto bilietu? Jį padėjo tik A.Andriukaitis. O bėda kita: A.Butkevičius nebuvo padėjęs bilieto, o kalėjime vis vien sėdėjo. Seimo posėdžių per radiją klausėsi, kartais per TV dėžę į save pasižiūrėdamas. Atsėdėjo.

Sako mums: nurimkite, pasaulyje yra kraupesnių naujienų. Ką tik paskelbta, kad buvęs Čilės diktatorius Augustas Pinočetas jau 1998 metais nelegaliai laikė viename Vašingtono banke 8 milijonus dolerių. Kodėl sakoma: “jau 1998-aisiais”? Ogi todėl, kad tuo metu jis “jau” buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir teisiamas. Jaunoji karta neatsimins - už ką? Už 1974-ųjų metų perversmą, per kurį žuvo išrinktasis prezidentas Salvadoras Aljendė. Valdė milijardus, todėl ir pasislėpė šmotelį. Ir štai po ketvirčio amžiaus, 1998-aisiais, teismo procesas - tarsi viltis. Teismas pareikalavo net tarptautinių pajėgų, buvo įtraukta ir Didžioji Britanija. Vadinasi, žmogus buvo sekamas, peršviestas visuomenės nuomonės, spaudos, nušautas ir TV ekrano. Bet... nieko, milijonai slėpti po įvairių firmų veiklos iškabomis.

Vakarų civilizacijos židiniuose - bėda po bėdos, tad mes net neišsiskiriame. Galime pasiguosti, kad dar nesmukome tokiais mastais, - ne milijonai pas mus, o tik dešimtys tūkstančių. Gula tie pinigai, reikia manyti, į nežinomas sąskaitas. Sminga kaip į rūkus. Kaip visam civilizuotame pasaulyje.

Tik palauk: jeigu namai pilni dūmų - akis graužia man, o ne pasauliui.

Ir tada apsidairęs matai: tėvynė vien dūmuose. Bent jau rūkuose, ūkuose. Rūkas - dalykas rimtas, ką žino kiekvienas lietuvis, rūkas - tai Lietuva. Pusė Lietuvos dienų, net daugiau. Vadinasi, ir pusė Lietuvos Seimo - rūkas? Iš rūkų - ką kitką išrinksi.

Vadinasi, apie šią krizę galima kalbėti kaip apie dūmus. Dūmai yra daugelis mūsų parlamentinių krizių. Visi bandymai juos prasklaidyti teisėtvarkos ietimis ir kardais baigiasi gana liūdnai. Ar nudursi ietimi dūmą? Todėl klykia kažkas rūkuose, o kas - nesimato. Rėkia kartais iki pat rinkimų. Kurie - garbė Visagaliui - ateina kaip neišvengiama stichija. Atslenka kaip skaidrus dangus. Todėl ir sakome: “Rinkimai - skaidrumo metas!”

Rinkimų metu korumpuoti politikai pasirodo iš dūmų ir išeina į žmones. Užlipa ant scenos. Pasirodo visu gražumu. Tačiau kai kurie žmonės ima ir suabejoja: ar tikrai visuotiniai, laisvi ir slapti rinkimai - vienintelis dūmų prasklaidymo būdas?

Gaila, tikriausiai ir vėl lauks vargo vakarienė. Nes rinkimai - tai naujos dūmų uždangos. Rinkimai yra politinių technologijų bandymo laukas, reklaminių kampanijų pelno metas. Kapitalas tiesiog sužvėrėja. Žodžiu, imamas rengti brangus teatras. O kas šiais laikais yra teatras be dūmų? - tai teatras be ateities. Net profesionaliose scenose, regis, neliko spektaklio, kurio metu nepatrauktų per sceną dūmų kamuoliai - kaip kokia okupacinė armija. Stichija. Apie dūmus roko koncertų metu nėra ko nė kalbėti - ten visi vien juose.

Rudenį atgriūnantys rinkimai (rūkų metas) bus tikras teatro sezono atidarymas. Gamta sutaps su kultūra. Tikriau - antikultūra. Pasipils akivaizdžiausia, skaidriausia reklama. Bus paleista spalvotų, gal ir nelietuviškos kilmės dūmų. (Taip, beje, per kiekvienus rinkimus). Rinkimų teatras - dalykas rimtas, jam reikia daug pinigų. Ir kaip kitaip - liaudis nesusirinks.

Bet gal dar kiek pailsėkime? Pustuštė ir gintarinė Palanga. Rūkinga, lietinga auksinė Palanga. Ir gerai, - penas kūnui. Ištikimiesiems Palangos mylėtojams. Kaip sakė komunistinio lietuviško himno autorius A.Venclova: “Plakas smėly pavargusi marių banga...” O gal “jūros banga”? Galas žino, atmintis neišneša - rūkas galvoje.

Ir kaip nebus rūkas - privalo būti! Kai liepos 13 dieną Seimas balsavo dėl Europos Konstitucijos pergalės prieš Lietuvos Konstituciją, mes nesijaudinome. Na, keli nubraukė graudžią ašarėlę, ir tiek. Epochinės reikšmės įvykis nutiko, trakštelėjo stuburas, nėra ko apsimetinėti, kad ne. Skausmo lyg ir nejutome. Kas dėl to kaltas? Mes visi, vadinasi, niekas nekaltas. Istorija tokia - ką darysi. Todėl ir nacionalinis TV kanalas “Panoramoje” šios milžiniškos reikšmės faktą paslėpė ūkuose, apsiautė šilkais, - rodė korupcija įtariamus Seimo narius. Žodžiu, medžiai įveikė mišką, ir tai teisinga.

Kad tik miškas neįveiktų mūsų. Vasarą miškų kirtimai nesustojo, medienos išvežimas - taip pat. Tam ir kertama, kad vežtų medžius.

Bet pasidžiaukime bent viena nauda: miškų gaisrų nėra. Labai mažai jų. Bent jau šio dūmų šaltinio nėra. Gamta geresnė už žmones - pasigailėjo mūsų šią vasarą. Dėkokime jai, lietuviškai gamtai kad mus, rūkais užsirūkiusius, kaip sakė poetas, vis dar laiko Lietuvoje.