Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2004-06-12
Neįprastos šalnos nusiaubė tėviškės žemes - o jau vasara. “Ar gali šalnos sužlugdyti Lietuvos vaisių ir uogų augintojus?” - su nerimu skamba išvarginti mūsų žemės žmonių balsai. Kiti jau nebeišvarginti - nusiaubti. Yra obelų, neužmezgusių nė vieno obuolio. Kai Vilniaus Žvėryne po langais neprasiskleidė ant medžių nė vienas žiedas, pasivaideno, jog tai greičiausiai civilizacijos pokštas. Bet netruko pasiekti žinia, jog Dzūkijoje nušalo 95 proc. sodų - ir tai jau gamta, ne civilizacija. Žinia bemat sukabino “Matricos” filmo šalčiu - suėmė lediniais pirštais. Tai bent pokštas - sąmokslas prieš žmogaus pyktį ir neapykantą gamtai. Ji tikrai keršija mums už civilizacijos nusikaltimus. O gal ir naftos karus, kurie nesibaigia ir nesirengia baigtis. Čia dar radijas praneša, jog panašių vasaros pradžios šalnų nebūta 20 metų! Tokia nevasariška vasara pasitinka mus pirmą kartą per visus nepriklausomybės metus, pridūrus net “perestroikos” penkmetį. Ir tada su nostalgija prisimeni pieno putas, nudrėbusias Lietuvos laukus: obelų žydėjimas visad būdavo vienas gražiausių pavasario ir vasaros susitikimo įvykių.
Obuolys - ne vištos kiaušinis, jo neįkiši į plunksnas, o ir žiedo nesušildysi. Tiesa, su kiaušiniais mūsiškiai taip pat nukentėjo, nes į Vakarus neprasimušė, kaip buvo numatę. Tačiau metėsi į Šiaurę, pas kaimynus estus, ir, žinoma, sukėlė sumaištį jų rinkoje - kainas trečdaliu numušė. Estai sutriko ir pasipiktino - štai tau ir Europos Sąjunga! “Iūks, kaks, kiolm! - vienas, du, trys!” - skaičiuoja lietuvaičiai pinigėlius estiškai ir pasiima bent jau kiaušinio savikainą, estams nepalikdami nė jos. “Į Europą!” - šaukia lietuvaičiai kiaušinių fronte.
Bet jautriausia šios savaitės styga spurda ne ekonominių kovų laukuose, ir ne Europoje. Iškart po “D” dienos iškilmių Normandijoje (kur po 60 metų kovų pagerbti Antrojo pasaulinio karo desanto kariai) mirė 40-asis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Kas neprisimena šio kino aktoriaus, puikiai atlikusio prezidento vaidmenį?! Prezidentavęs dvi kadencijas (1981-1989), jis darė įtaką mūsų ateičiai labiau nei kuris kitas prezidentas. To neįmanoma pamiršti. Pataikė žmogus tiesiai į laiko akį, į dešimtuką - į komunizmo ir kapitalizmo sistemų susikibimą viršūnėse. Būtent jis, o ne kas kitas pavadino TSRS blogio imperija, ir būtent jis, o ne kitas JAV prezidentas sugebėjo prisitraukti TSKP CK politinio biuro generalinį sekretorių, imperijos vadovą Michailą Gorbačiovą prie derybų stalo. R.Reiganas buvo žavus aktorius ir savo žodžiais laužė sienas. Susitikimai viršūnėse imti rengti nuolat. Po 1975 metų Helsinkio pakto (kur L.Brežnevas sėdo prie vieno stalo su Dž.Fordu) tai tapo didele naujiena. Keistas tada buvo laikas: šaltasis karas pasiekė apogėjų, o karo priešininkai ėmė plekšnoti vienas kitam per pečius ir sakyti vienas kitam komplimentus. Net sveikinti vienas kito šalies piliečius. Atsimenate, kas nutiko 1988 metų išvakarėse? Per visą TSRS centriniu TV kanalu nuskambėjo R.Reigano pasveikinimas su Naujaisiais metais. Tą patį padarė ir M.Gorbačiovas - palinkėjo gerų metų JAV liaudžiai. Kuris kurį pranoko? Ir kas galėjo pranokti šią R.Reigano frazę: “Mes visuomet prisimename žodžius vieno protingo žmogaus, kuris pasakė, kad prievarta netveria viena ir negali tverti viena, - ji visuomet susipynusi su melu”. Tai buvo A.Solženicyno mintis, vadinasi, gryniausias akibrokštas sovietams (rašytojas tuo metu glaudėsi tremtyje, JAV Vermonto valstijoje). Didžioji TSRS gyventojų dalis nė nenutuokė, ką čia tas prezidentas susuko, tačiau mažoji viską sužinojo bematant. A.Solženicyno autorystę patvirtino Vakarų radijo stotys, tie “priešų ruporai”, kurių trukdymą KGB ir kitos struktūros nutraukė jau 1986-aisiais, nenoromis vykdydami M.Gorbačiovo “Glasnostj” politikos kursą. Štai ir sakyk dabar, kurį labiau girti: amerikietį ar rusą? Amžinieji XX amžiaus konkurentai ir priešai, pasiduodami komunikacijų padiktuotoms galimybėms, ištiesė vienas kitam rankas ir... kas? Jeigu vertintume pergalės mastais, nugalėjo kapitalizmas; bet jeigu vertintume Vakarų žmogaus, krikščionio žmogaus (rusai - tie patys krikščionys, tik nudievinti) požiūriu, - pergalę šventė visi. Kaip ir 1945-aisiais. Todėl niekam nedera puikuotis, pakanka pabrėžti, kad kovojant būta daug nereikalingo artistiškumo, marškinių draskymosi. Geriausiai vaidmenį atliko profesionalus artistas - Ronaldas Reiganas. Bet tik tiek.
Nors sakyk po viso šito, kad prezidentas turi būti tautos sąžinė, geras politologas, išmanantis derybininkas - viso šito nereikia. Pakanka būti geru artistu ir sugebėti išmokti mintinai gerai parašytus tekstus. Ar dar kažko reikia? Gal reikėtų asmens žavesio, kuris pasaulyje charizma vadinamas, - bet čia mes bejėgiai ką vertinti. Nes neįmanoma nusakyti, kuo žavesys pagrįstas. Žinomi tik du jo bruožai, o būtent: žavesys nėra grožis ir žavesys neatsiejamas nuo drąsos, t.y. pasiaukojimo. Šiais bruožais pasižymėjo abu - ir R.Reiganas, ir M.Gorbačiovas. Todėl pastarasis privalėjo nusilenkti prie Amerikos prezidento kūno. Tą jis vakar ir padarė. Vašingtono katedroje jis priglaudė ranką prie karsto, uždengto JAV vėliava.
Bet grįžkime namo - čia reikia gyventi, o ne Amerikoje ar Australijoje.
Žymi Lietuvos dalis palaipsniui ima keltis į vasaros sostines - Klaipėdą ir Palangą, kur randasi vis daugiau pramogų. Nors jau žinoma, kad vaikams vis dar trūks poilsiaviečių, kad stovyklos įsileis tik socialiai remtinuosius ir turtingųjų vaikus. Ką darys vidurinysis sluoksnis? Liks kiemuose, pas močiutes kaimuose. Arba važinės į ekskursijas. Tarkime, kad ir į Arklio muziejų Niūronyse, šalia J.Biliūno tėviškės. Liūdniausio mūsų literatūros klasiko šaknys - šalia arklio, ištikimiausio lietuvių pagalbininko. Nepamirškime, kad lietuviai, sakydami “mirė”, šį žodį taiko tik trims būtybėms: žmogui, arkliui ir bitei. Visi kiti gyvūnai mums - dvesia. Net šuo, ir tas dvesia. Vadinasi, bitutė ir arklys - arčiau žmogaus? Ne, jie geresni...
