Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2004-06-05
Arvydas JUOZAITIS
Moteris - tai ateitis
Vasara pagaliau. Tačiau dairaisi ne į gamtą - į kalendorių. Katalikų kalendoriuje - iš tų, kurie kabinami ant sienos ir kas rytą nuberia po lapelį, - birželio 3-ioji pažymėta “Sąjūdžio diena”, ir paaiškinta: “1998 m. buvo įsteigta...” Dešimtmečiu pavėluota! Korektūros ir kultūros klaida, reikia manyti. Tačiau ko čia skųstis - džiaukimės, kad išvis paminėta. Nes, regis, visi kiti kalendoriai Sąjūdžio datos neprisimena, o radijo stotys, paminėjusios tos dienos istorinius įvykius, prisiminė įvairiausias keistenybes (pavyzdžiui, kad Šiauliuose buvo pastatytas ilgiausias vaišių stalas), tačiau Sąjūdžio - nė kvapo. Ak, ko norėti, dar ne kažin kokia istorija tas mūsų Sąjūdis. Be to, pernai atsišventėme - tada buvo penkiolikmetis, ir minėjo kas netingėjo.
Poezija Lietuvoje - daugiau negu poezija, Sąjūdis Lietuvoje - daugiau negu sąjūdis. 1988-ųjų nuotaika, kai prasidėjo šiandieninis gyvenimas, jau atvedė naują paauglių kartą. Tais metais gimę vaikai gal ir juokiasi mums į akis, durstelėję piršteliu į kylančią duonos kainą. Jiems laisvė nėra toks saldus žodis, koks buvo mums. Laisvė dabar tapatinama su kainomis, globalizacija, lėkimu iš Lietuvos. Ateitimi, kuri aplenkiama, kai skubi. Bet tai - poezija.
Žmonės - ne angelai žemėje. Todėl kai rytais pažadina ne vien almantys miškai ir lakštutės ulbėjimai, neišsigąsk. Štai radijas suurzgia: Niujorko biržoje kaina už naftos barelį pasiekė 42 JAV dolerius. Ką daryti? Šokti prie lango ir žiūrėti, ar dar kas nors važinėja? Hmmm, važinėja, nors skysčiau. Nieko baisaus. Dar kita mintis atsiveja: “Ar duonos, duonos kasdieninės duoninėje likę - juk pabrangs!” Ir trečia mintis jau čia pat: “O kas, jeigu teroristai vėl ką susprogdins? Saudo Arabijoje? O jeigu Rusijoje ar Karaliaučiaus verslovėse?” Taigi pasiusime visai. Visur ims dūmai virš Vilniaus dangoraižių vaidentis (ką tik kompiuteryje išniro toks vaizdas - kažkoks internetinis “geradarys” atsiuntė pleškančią sostinę). Neapsaugoti mes nuo pavojų ir fobijų - jokių sąjūdžių ir jokių istorijų. Net aukštaitiškai suvalkietiški nervai negelbsti - ateitis ima darytis stipresnė už praeitį. Baisesnė. Regis, dar ką tik buvo visa atvirkščiai - gąsdinome vienas kitą ta praeitimi, visokiais KGB voratinkliais. Dabar gi išnyra iš už rytdienos kampo baisesnis už KGB agentą tipažas - teroristas su bombike po pažastimi, - ir paspaudžia mygtuką. Daryk tu jam ką nori - pats susisprogdins, o su savimi tūkstančius į ateitį nusives. Ateitį be ateities. Tad kokie juokingai tragiški atrodo politikų pamišimai dėl istorijos, kai jie naktis nemiega, kad tik atsidurtų kokioje praeities enciklopedijoje. Nieko nebelemia enciklopedijos, ponai! Kartojome, kad ateis vyžotas bolševikas ar okupantas kruvinais aulais - ir bus galas? Ateina naujos kartos fanatikas. Ir keičia naftos kainas. O kokia ekonomika tvers šokančias į dangų naftos kainas? Teks ištverti. Lietuvai gal lengviau bus negu mūsų kaimynams. Štai statistikos departamentas pranešė: šįmet statybų apimtys išaugo 18 proc. (palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu).
Visur kitur - poezijos daugiau negu ekonomikos.
Kad ir su baime, bet laisvės idealą reikės ginti, ypač kai matai ateities siaubus. Nes visa, kas geriausia, - jau yra, praeityje, - reikia tik saugoti. Tokio idealo saugojimo užduotį užvakar išvydome Kaune, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. Parodų salėje netilpo žmonės, - jie minėjo Jadvygos Dobrovolskaitės-Tiknienės šviesų paveikslą, pasitiko ką tik išleistą knygelę “Anatomijos pašaukta” - atsiminimus apie šią puikią moterį.
Ką reiškia Lietuvai koks šimtas metų? Nieko ypatingo - vos kelis lietuviškus atsidūsėjimus, kelias žmonių kartas. Per tą laiką sutvirtėjo lietuvybė, griuvo imperijos. Vyko poezijos pavasariai. O Kaune gyveno ir švietė Jadvyga, Tėvo Stanislovo sesuo. Moteris legenda.
Ar žmogui reikia legendų - uždavėme sau tokį klausimą praėjusį kartą ir atsakėme kalbėdami apie Graikijos idealą. Dabar galvokime tiesiau: Lietuvos idealai yra kitos prigimties. Jie - daugiausiai moterys.
Anatomijos docentė Jadvyga, galingos šeimos šaknų maitinama, yra tylioji gerosios, gražiosios Lietuvos legenda. Sakote, nedaug kas ją žino, nedaug kas mini? O kam esame mes? Kad primintume!
Ar bus geresnis docentės Jadvygos paminėjimas už milžiniškos halės ovacijas? Taip ir buvo. Visai neseniai Lietuvos Prezidentas (pirmasis visuotinai rinktas, vadinasi, jau po Sąjūdžio) Kauno sporto halėje įteikė nusipelniusiems sporto, mokslo ir medicinos darbuotojams apdovanojimus. Buvo puiki, jubiliejinė proga. Ir kas užmirš, kad vos paminėjus docentės Jadvygos Tiknienės pavardę, pašoko ant kojų visa halė?! Tokios akimirkos - dangaus ant žemės nusileidimas, žmonių pagarbos ir meilės vainikas. Nepaprastai gražios, šiltos, lietuviškos meilės, kuri sklinda tik iš moters ir tik moteriai gali būti grąžinta.
Kuo tokios didžios pagarbos nusipelnė ši moteris? Jau 1943 metais, vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Lietuvos aukštąsias mokyklas, ji gelbėjo lietuvaičius ir mokslą - ėmė organizuoti slaptus kursus. “Gauni imdamas, gauni ir duodamas”, - pasakė tą popietę Birutė, docentės dukra, knygelės sumanytoja (kartu su E.Stalioraityte). Duoti - tai reiškia gauti, - kas iš lietuviškų kapitalistų dabar taip galvoja? O juk paprasta: kai duodi gėrį, niekas iš tavęs jo nebeatims.
Ji rengdavo “klevo žydėjimo šventes”, atsinešdavo į auditorijas žydinčių alyvų šakelę, pradėdavo ir baigdavo paskaitas eilėraščių posmais. Salomėja Nėrimi, kurią mylėjo. Bet nemanykime - buvo ji ir nepranokstama, puiki anatomė, kalbanti apie kaulų sandarą kaip apie Š.Guno “Fausto” uvertiūrą ar Dž.Verdžio “Aidą”. Jos paskaitos liko studentų atmintyje ir širdyse.
Nepražus Lietuva, jeigu, eidami į baugią ateitį, nepamiršime tokios moters. Kuri šypsosi ir kartoja: “Kalnuose laisvi ereliai nardo, - / Kalnuose ir mes abu...”
