Vilniaus langas


2004-04-24
Vilniaus langas
Europa ir narsioji širdis

Ar dažnas prisimename viltį žemėje sėjusį pasakų karalių Hansą Kristianą Anderseną? Jo regztos suregztos istorijos - tai meilės krislai, jausmų krešulėliai, kurie, pasėti į vaikų sielas, lieka jose visam gyvenimui. Užaugus reikia skaityti tas istorijas iš naujo, kad prisimintume, neapleistume savyje sudaiginto žmoniškumo. Be pasakų, H.K.Andersenas rašė ir keistas istorijas-vizijas. Sapnuodamas, kaip koks Australijos aborigenas, tapė ateitį. Gal taip gimė jo pasakojimas apie Europą, ateisiančią po tūkstančio metų. Jis užrašė: “Į Europą! - šaukia jauni Amerikos sūnūs. - Į mūsų tėvų šalį, į puikią paminklų ir fantazijos šalį, į Europą!” Keista, kodėl į Europą veržiasi amerikiečiai? O gal visai nieko keisto - visi veržiasi namo, kiekvienas normalus žmogus turi atgulti namuose. Bet kodėl tik po tūkstančio metų?

Kad ir kaip būtų keista, tačiau atitolę nuo H.K.Anderseno, gyvenusio veržliosios Vakarų civilizacijos XIX amžiuje, vos po šimto metų mes gyvename tarsi nutolę nuo jo per visą tūkstantį. Amerikos sūnūs jau seniai Europoje, ir užimti ne vien NATO plėtros planais bei darbais. Jie čia - su dideliais užmojais. Daug ko pramokę. Net lietuviai jau gerokai primena amerikiečius. Tačiau ne geriausiais pavyzdžiais.

Kas pasakys, kad nesiveržiame į Europą kaip kokie amerikiečiai? Veržiamės. Štai gražiausiame Vilniaus centre dygstantis “Lego” kaladėles primenantis dangoraižių miškas - ar tai ne amerikietiško “dauntauno” filialas? Aukščiausiąjį bokštą galėtume prilyginti net raketai, pasirengusiai pakelti mus nebe į Europą, o į bedvasę padangę. Dangoraižiai Europos sostinių centruose - labai netradiciški statiniai (nebent miestas karo metu buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus). Dangoraižis pažemina, pamina šimtametę, tūkstantmetę dvasią, darko harmoniją. Jo sienos - nebe dvasios plytos, o bedvasės technologijos metalas. Kokias pasakas sukursi dangoraižio šešėlyje? Nebent “Matricos” košmarus susapnuosi. Vadinasi, veržiamės į Europą be H.K.Anderseno dvasios, be paslapties ir širdies.

Širdis... Tačiau ne vien dangoraižiai ir dvasia mus skiria nuo Europos. Net ūkis skiria. Vien per pastaruosius metus Lietuvoje nutraukė veiklą ir išsiregistravo beveik 12 000 įmonių. Tai vis mažieji, iki 10 ir kiek daugiau darbuotojų turėję ūkio subjektai. Sakoma, kad tai nėra blogai, nes bendrasis vidaus produktas sparčiai didėja. Tačiau pasakyti reikėtų kitą tiesą: pasakiškai didėja monopolijų pelnas, ūkis vystosi labai monopolistiškai, šluojant nuo žemės paviršiaus veikliuosius žmones, stumiant juos iš Lietuvos. Mažas dažniausiai yra labai aktyvus. Švedijoje apie 90 proc. ūkio sudaro maždaug dešimties darbuotojų įmonės, ir mūsiškiai vyks ten, kur jų nesmaugs monopolijos. Ir virs, deja, laisvaisiais samdiniais, nebebus lietuviai. Nuo gegužės pirmosios sudundės keleliai pilki - ir ne namo. Laisvieji radikalai patrauks iš tėvynės. Ir susilpnės mūsų širdys.

Vyro ir moters meilė, kai susilieja, sugeba sukurti laisvuosius radikalus - embrionus, pratęsiančius žmoniją. Bet civilizacija jau keršija ir už meilę, pasiima savo, pareikalauja kainos, sukuria sąlygas ir teisines rinkos garantijas, kurios leistų daugintis be meilės. Veistis ir saugoti savo ateitį embrionuose, anapus žmogaus. Tai vadinama dirbtiniu apvaisinimu. Europoje jis jau plinta ir reikalauja vis daugiau “teisių”. Dūstančioms be vaikų šeimoms tai - būtina pagalba, tačiau juk kalbama apie įsivyraujantį biznį. Juk viskas dabar labai sparčiai virsta verslu, net svajos ir intymiausi žmonių santykiai. Vadinasi, ir žmogaus gyvybė stumiama į prekybą. Embrionų kaupimas ir marinimas laboratorijoje - tai veiksmas prieš gamtą, prieš Sutvėrėjo planą. Ir nereikia gudrauti - negelbės. Kai užaugs armijos be šeimų ir be meilės augintų žmonių, bus per vėlu net gudrauti.

Europos Achilo kulnis - jos silpstanti krikščionybė. Krikščionybė, išpuoselėjusi mūsų sielos gelmę, grynąją, švariausiąją mūsų tarpusavio santykių erdvę - meilę. Būtent krikščionybė dabar išbraukta iš visų konstitucijų, o jungtinė ES konstitucija net preambulėje bijo užsiminti apie Kristų - Europos kultūros Žmogaus Sūnų. Jeigu ir ne Kristų, tai bent krikščionybę.

Todėl ne veltui - ar tai ne Dievo planas? - pačiu laiku iš Amerikos į Europą įsiveržia Melo Gibsono filmas “Kristaus kančia”. Vienijantis Europai, amerikietis primena jai Konstituciją. Jis grįžta į savo tėvų šalį - į svajas ir senuosius namus, prie šaknų. Savo didele širdimi jis šaukte šaukia apie tai, kas negali būti pamiršta. “Kristaus kančia” - anapus Holivudo produkcijos, nes M.Gibsonas įveikė pinigus. Jam pavyko, nes jis jau buvo sukūręs “Narsiąją širdį” - herojišką epą apie škotus, savo protėvius. Po anos skaudžios sėkmės M.Gibsonas neturėjo kur trauktis - ir kur trauksiesi po “Narsiosios širdies”? Parodęs škotų laisvės kovas, nepalaužiamus žmones, neišduodamą žemę ir tikrąją meilę - turi nepabūgti net ir viso įsiutusio pasaulio. Taip jis ir pasielgė - ėmėsi paskutiniojo žygio. Iš tautos širdies pažvelgė dar giliau - į pačią Žmogaus Sūnaus širdį. Narsioji širdis.

“Kristaus kančia” pradeda kelią per Lietuvą. Tikėkimės, kad filmą pamatys šimtai tūkstančių akių, ir tūkstančiai širdžių pabus naujam gyvenimui. Nes kas yra Kristus, jeigu ne visų narsiųjų narsiausioji širdis? Jis tai įrodė - per kūną ir kraują, per kančią, - ir pateikė kainą žiauriesiems netikėliams ir nekrikštams, prikišo jiems savo kančią prie akių ir pasakė: “Tai - meilė”. Tikėjimas varto kalnus, nes juos varto meilė. Krauju pasruvusi širdis - tai meilė? Taip, net kai jos, tos širdies, nesimato. Nejaugi - netikėsime? Jeigu netikėsime - mums liks trisdešimt sidabrinių ir savimeilė.

Tegu M.Gibsono dvasios žmonės grįžta į Europą ir primena jai, kas ji buvo. Tegu grįžta dorieji žurnalistai, tokie kaip Alisteris Kukas, miręs kovo pabaigoje. Šį žmogų būtina prisiminti. Jis 58 metus tarsi tiltas kybojo virš Atlanto, kas savaitę skaitė BBC radijo bangomis savo puikiuosius “Laiškus ir Amerikos”. Mirė dirbdamas, sulaukęs 96 metų. Alisterio Kuko narsioji širdis - su mumis.