Reikia gero žmogaus

Cinikai sako, kad geras žmogus - ne profesija. Geras žmogus, sakoma, kaip tas laukų vėjas - visuomet ieško tai, ko nepametęs ir rasti negali.

Tėvynėje vyksta vienas labai svarbus virsmas: visuomenė sparčiai skaidosi. Atrodo, į vis daugiau dalių. Partijos bei klubai, asociacijos, draugijos ir uždarosios akcinės bendrovės - tai tik paviršiaus gėlės, o iš tikrųjų skylama giliau. Regis, kiekvienas siekia būti savarankiškas ir net suverenus. Kiekvienas kas sau. Todėl keista, kad Prezidento ir Seimo susipriešinimo sąlygomis mums peršama mintis, kad visi skilome tik į dvi dalis: vieni “už”, kiti “prieš”. Abi dalys su vėliavomis. Iš tiesų taip nėra.

Laisvė atnešė laisvę būti ir be vėliavos. Daugelis gal ir nepastebėjo, kad Lietuvoje ne per seniausiai pasikeitė ne politinės valdžios, o sanklodos. Žmogus žmogui tapo rimtu konkurentu. Arba baisiau. Tai išbandymas, po kurio ne visi lieka gyvybingi. Gal ir baisiau. Gal todėl tiesą sako kinų patarlė: tik priešui palinkėčiau gyventi pokyčių laikais. Mums teko jais gyventi. Beje, ne vien dėl savų bėdų - daug ką sujaukė vadinamoji globalizacija.

Todėl į klausimą, ar reikia gero žmogaus, atsakykime iš pradžių taip: reikia pasižvalgyti plačiau. Ar pasauliui tebereikia gerų žmonių? Gal tarptautiniuose vandenyse plaukiojantys gigantai jau išmėtė juos už borto? O ten, tuose vandenyse, vyksta keisčiausių dalykų.

Štai JAV prasideda prezidentinė rinkimų kampanija, nors iki rinkimų - dar marios. Džonas Keris, ant aisbergo viršūnės iškilęs demokratų kandidatas, grasina versti Džordžą Bušą iš jo karinio kreiserio. Respublikonų kapitonai tvirtina, kad kovinės parengties, o juo labiau karo sąlygų metu vadai nekeičiami. Bet ar tikrai karas?

Karas Irake. Baisiausi savižudžių sprogdinimai, labai daug žuvusiųjų. Nesinori nė rašyti. Liūdniausia, kad sprogdintojai nusitaikę ne vien prieš amerikiečius, bet ir prieš savus. Tiesa, nežinia, ar savus, nes anie - šiitai. O jie gali tapti grėsminga jėga, jeigu žmonėms siaubas įdiegs mintį, kad amerikiečiai nebevaldo situacijos. Iš tikro “nevaldo” lenkai, nes paskutinieji sprogdinimai - jų administruojamoje teritorijoje.

Tai - neramus Žemės kampas. Bet šiurpoka ir ramioje šalyje - Prancūzijoje, kur pagrasinta versti nuo bėgių traukinius. Paryžiaus politikai rimtai pažvelgė į gąsdintojų užmačias, ir paleido pabėgiais tikrintojus. Žmonės pėsčiomis nuėjo apie 32 000 kilometrų.

O štai artimiausia kaimynystė - Latvija. Čia kelia galvas rusų mokyklų mokytojai ir mokiniai. Sako, kad 43 proc. šalies kitakalbių vaikų nesileis “prievartaujami”. Latvijos parlamentarai pasielgė labai netradiciškai: jie nutarė į rusų mokyklas įvesti latvių kalba dėstomus dalykus, skiriant jiems gal net didžiąją dalį pamokų. Nežinia kuo viskas baigsis, nes rusakalbiai kreipiasi dabar ne vien į Kremlių, bet ir į Europos komisarus. Kovo šeštąją, šiandien, rengiamas protesto aktas, o gegužės pirmąją, kai virš Baltijos valstybių suplevėsuos Europos Sąjungos vėliava, rusakalbiai rengia šimtatūkstantinį mitingą Rygos centre.

Žodžiu, ateitis neturi aiškių kontūrų, nes politikai iš tikrųjų ne itin valdo pasaulį. Paprasti žmonės siekia savų tikslų. Ar jiems sekasi? Tikrai nežinia, nes globalizmas aklas, jis - “ekonomiškai logiškas”. Valdo galios siekiantys žmonės, bankai, korporacijos. Ir, antra tiek, vis labiau valdo religija, kalba, net kultūra. Vadinasi, ir JAV, ir Irake, ir Prancūzijoje, ir Latvijoje - ne vien pinigų, ne vien didžiųjų galia. Bet ir religijų, kultūrų pamatą po kojomis tebejaučiančios masės.

Vieną nelinksmą išvadą vienam Rusijos žurnalui pateikė Zbignevas Bžezinskis, buvęs įtakingas JAV valstybės veikėjas (jo knyga “Nebevaldomas pasaulis” išleista ir lietuviškai). Jis sako, kad XXI amžių vargu ar išgyvens net didžiosios valstybės. TSRS imperija subyrėjo, bet tai ne paskutinis byrėjimas: “Didelių valstybių irimo procesas tęsis. Manau, kad nei Indija, nei Kinija, nei Indonezija, nei Rusija nepergyvens ateinančio šimtmečio. Jų išlaikymo savikaina pernelyg didelė, jose nuolat kyla etninių karų pavojus...” Ne itin smagu skaityti tokias prognozes.

Tad kas pasaulyje vyksta? Jeigu nežinia, kaip valdomas pasaulis, nežinia kur link jis juda - tai ką mes darome? Reikia pasiutiško, nepaprastai šviesaus tikėjimo, kad galėtume eiti tolyn, neklaidžiotume. Reikia optimizmo ženklų. O juos duoda nekaringos religijos. Jos turėtų atgimti. Be jų “gero žmogaus” nerasime savo kelyje.

Praėjusių metų rugsėjo 6 dieną Graikijos Rodoso saloje įvyko pirmasis Pasaulinis visuomeninis forumas “Civilizacijų dialogas”. Priimta deklaracija, kuri gerokai pataršo globalizmą. Labai svarbu, kad forumas buvo surengtas ne politikų, ne ekonomistų, o kultūrininkų. Dominuojant krikščionybės religijų veikėjams. Deklaracijoje sakoma: “Šiuolaikinė materialioji globalizacija tarnauja siaurai turtingų ir išsivysčiusių šalių grupei; ji neriboja savęs etinėmis, moralinėmis ir vertybinėmis normomis; ji neatsižvelgia į neturtingų ir besivystančių šalių interesus ir yra grėsminga žmonijos ateičiai”. Griežčiau vargu ar pasakysi. Bet kaip padarius, kad geri ketinimai nevirstų vėju, nežinia ko ieškančiu?

Vienas “geras žmogus”, pagarsėjęs antiglobalistinėmis akcijomis, neseniai užėmė Prancūzijos žemės ūkio ministro kabinetą. Tai - Žozė Bovė, savuoju traktoriumi traiškęs “makdonaldiškos” kultūros objektus. Savotiškas Tadas Blinda. Juo žavimasi, bet pasekėjų jis turi nedaug. Lietuviškas gero žmogaus pavyzdys - monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis vairuoja širdis - ne traktorius. Jis ir dabar teikia viltį, net nevaldomo globalizmo sąlygomis. Mūsų Kazimieras, reikia manyti, galėtų sutaikyti ir Prezidento bei Seimo puses. O gal jo dvasia sutaikys?