Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2004-02-14
Žemaitiškai ir japoniškai
Gyvendamas Vilniuje greitai išpuiksti. Seimas, Vyriausybė ir Prezidentas - po ranka; verslas ir bankų būstinės - po ranka; teatrai, parodos, projektai - kone namų svetainėje; dangoraižiai, investicijos, Europos pinigai - viskas danguje ir po žeme. Tačiau to dar maža: visas šis galingas ir dirbtinis pasaulis tirščiausiai persmelktas šmeižtų, apkalbų ir intrigų. Todėl kai žemę sukausto žiemos sidabras, o pusnys laukuose pasiekia juosmenį, siela veržte išsiveržia į laisvę - į Tėvynę. Ši kartą ji nulėkė kaip padūkus kur? Į Telšius.
Sakoma, kad žemaičiai pasistatė Telšius 1555 metais. Bent jau tai paminės kitais metais, ir visa “Žemaitė šumnai rokuojas”. Dėl to ant aukščiausios miesto kalvos, keistu Insulos vardu pavadintos, net per speigą virte verda darbas: verčiamos liepos, po vyskupystės langais kasamos duobės, rausiami grioviai. Čia bus paminklai, žibės iš Kinijos atvežto akmens kolonos, tyvuliuos kaip Mastis šaligatvių piešiniai. Ir spindės perlas - pirmoji žemaitiška mokykla, šalia kurios tebestovės nenugriauti kultūros namai su biblioteka. Žemaičiai nebūtų žemaičiai, jeigu neprisimintų, kad Lietuva - jų antroji, o ne primoji tėvynė. Užėjus į Katedrą, kurios bokštas remia dangų nuo Insulos viršūnės, prisimeni, jog tik Lietuvos krikštas - 1387, o Žemaitijos - 1413. Sako, pats vyskupas A.Vaičius liepęs pritvirtinti ant vienas priešais kitą stovinčių piliorių po skirtingą lentą.
Be to, Kunigų seminarijos kieme vyriausiasis miesto architektas Algirdas svajoja pastatyti paminklą, pavadintą tiesiai šviesiai: “Žemaičiui - paskutiniajam Europos pagoniui”. Šypsodamasis priduria: “Ne lietuviai buvo paskutinieji, o mes, meškos kailiais apsisiautę. Mes ir Europos mūšiuose būsime patikimiausia gentis”.
Kitaip surėdytas tas žemaičių gyvenimas, visai kitaip nei Vilniuje. Net vargas ten ir skurdas išdidesnis, be graudžių verksmų, mitingų ir šmeižtų. Kitoniškai, vadinasi, japoniškai? Esama šito! Muziejaus gatvėje akys stulpu stoja, kai išvysti užrašą: “Alfreda Jonuša Žemaitėška Japonėška sodyba-muziejus”. Viduje - Tekančios Saulės šalies keistenybės, sukurtos vieno žmogaus rankomis: Buda ir šventykla, arbatos gėrimo namelis ir teatro kaukės. Žodžiu, nei bėk, nei rėk, o suakmenės. Čia - Telšiai, čia Tėvynės gyvenimo užuovėja, Lietuvos Roma ant septynių kalvų.
Turi žemaitiškas gyvenimas japoniškų taisyklių. Pirmiausiai - tai alkūnės jausmas, garbės kodeksas, reikalaujantis galvoti ne vien apie save, bet pirmiausiai - apie gentį. Japonų tyrimai sako, kad gyvenimo vertybių skalėje pirmą vietą užima darbas. Ne šiaip sau darbas, bet darbo vieta - firma, įstaiga, departamentas, skyrius. Ši gyvenimo ašis, aplink kurią sukasi visa kita, laikoma svarbesne net už profesiją. Keista? Ne, atsako japonai (o žemaičiai tylėdami pritaria): profesija tai profesija, bet kas po to? Ant pamato turi kilti pastatas, ir jis puošia gyvenimą. Be to, profesijos mokaisi vienas, o dirbti tenka draugėje, kartu. Darbas - tai kolektyvo, genties reikalas, darbo vaisiai - tikras profesijos vainikavimas. Kolektyvinis vaisius.
Palauk, o kur šeima - šis gyvybės šaltinis, užuovėja ir tvirtovė? Japonas šypsosi ir sako: ne, ne pirmoje vietoje. Net ne antroje. “Šeima yr šeima!” - priduria žemaitis. Kaip? Nejaugi galva pasimaišė ir pasekmės joje susikeitė vietomis su priežastimis? Niekas nesusimaišė, pasakys japonas (ir žemaitis tylėdamas pritars): kai yra darbas, visa kita vietoje ir tvarkoje: tada ir šeima, ir vaikai, ir laisvalaikis, ir meditacija priešais Fudzijamos (Šatrijos, sako žemaitis) kalną. Laimės pilnos rieškučios.
Bet kaip būti pasaulyje, kuriame ir be japono su žemaičiu visiems kitiems aišku, kad profesija - vis labiau efemeriškas, vis mažiau apibrėžtas gyvenimo pamatas. Vis dažniau galima nusigriebti kitų žmonių veiklos vaisių, neįlašinus į bendrą darbą nė lašo prakaito. Šiomis dienomis “Microsoft” kompiuterinį pasaulį sukrėtusi krizė - tipiškas parazitų, tampančių virusais, darbas. Sugriausime tai, ko nestatėme, ir baigtas kriukis, sako jie.
Žmonės vis rečiau kimba į pamatą po kojomis, nes vis dažniau galvoja, kaip pasiimti atlyginimą. Ar jis pelnytas - kas pasakys? Finansinis kapitalas - visų pasaulio kapitalų viršūnė, - jis remiasi spekuliacija. Pardaviau-pirkau-pardaviau. O iš kur gavau tą pirmą dolerį? Koks kieno reikalas!
Bet žemaitis ir japonas stovi ant pamato, ir jam į akis niekas nemes kaltinimo dėl nepelnyto dolerio. Tas pamatas, tiesa, keistas, ne visiems suprantamas. Nes ne vaisių jis vaikosi, o rūpinasi auginimu. Gyvenimas, sako žemaitis su japonu. Pamatas - ne strėlė, paleista į ateitį; pamatas primena plaustą, gerai suręstą ir suvaržytą. Ant jo įsitaisę esame lėtai nešami gyvenimo upės vaga. Ant jo turime viską - ir darbą, ir šeimą, ir laimę.
Lietuvaičiai turėtų pasimokyti tokio pamato iš žemaičių. Ir iš japonų. Net dabar, kai nedarbas stovi ties kiekvienos šeimos durimis. Ypač dabar. Nes Vilniaus intrigoms aprimus, darbo padaugės. O tada reikės pasižiūrėti, ar ant tvirto plausto stovime. Ar neša jis. Šeima - vis dėlto pirmoji, aukščiausioji vertybė, kai stinga darbo.
Tačiau esama esminio skirtumo. Japoniškas gyvenimo būdas galėtų būti pavadintas lojalumo religija, paklusnumo darbdaviui praktika. Susitaikymu su struktūra, kurioje atsiduri, diktatu. Nebūsi joje - nebus nieko, net atlyginimo. Čia žemaitis sustoja, trepteli koja ir sako, kad jis nesutinka vergauti. Niekas geriau to neparodė už lietuviško filmo “Niekas nenorėjo mirti” Broniaus Babkausko personažą artoją: “Tai ką dabar daryt: arti ar nearti?” Ir, paliktas vienas, aria.
