Vilniaus langas


2004-01-17
Vilniaus langas

Kosmosas - Bermudų trikampis  

Sakoma, kad gimusieji 1969 metais pakilo į naują pasaulį. Ne vien jo šviesą, bet ir kosmosą. Nes tais metais žmogaus koja žengė Mėnulio paviršiumi, ir Žemėje žmogus turėjo pajusti tapęs atviras kosmosui. Kažin kokios “Mėnulio civilizacijos” pradininkas. Bet netapo. Nylo Armstrongo pėda žengė ledinių dulkių paviršiumi, paliko žymę - ir išnyko. Gyvename lyg nieko nebūtų nutikę. Mėnulis ir toliau spindi mums nakčia, džiaugiamės juo kaip pagonišku dievu - ir gerai. Nyku būtų be jo mūsų sielos kosmose.

Dabar gi žmogus nusiuntė skraidyklę į Marsą. Be galo simboliška, nes iš tiesų - ne juokai, nes tiek metų, tiek milijardų paklota, - baisu pagalvoti. Šiuo metu karo planetos paviršiumi ropinėja kažkoks vabalas - ateivis iš kosmoso, tai yra - Žemės, kuri marsiečiams, žinoma, - kosmosas. Stebėkime savo galybę.

Ypač stebi amerikiečiai, žinoma. Nes jų tai darbas, jų pasiekimas - kad ir visos žmonijos vardu. Jie šiuo metu galėjo sau leisti siųsti pasiuntinį į Raudonąją planetą, ne kitų nosiai tokie užmojai. “Auksinio milijardo” viršūnės valstybė - JAV - gali sau leisti daug ką. Bet kaip kitaip - tam žmonija, matyt, ir egzistuoja (kosmoso akimis žvelgiant), kad kažkuri aukštumų valstybė siųstų tenai savo signalus.

O juk dangus pranašavo naują erą jau rugpjūtį, kai žvaigždžių take ir nušvito Marsas, - kaip niekad galingas, kaip niekad skaistus, net baugus. Jis tapo prieinamas, ranka pasiekiamas, nelyginant Kalėdų žvaigždė. Štai ir palietėme tą Žvaigždę po Kalėdų.

Žinoma, visa tai - mechaniniai, elektroniniai pasiekimai. Tik ar tikrai dabar gyvensime po Marso ženklu? Ar tai - sielos pasiekimas?

Marsas - karo dievas, o kariauja žmonija seniai ir vis daugiau. Nelaimė mes esame, o ne kosminė civilizacija. Georgas Hėgelis, aišku, sakė, kad dvasia pateisina karus. Nieko ji, deja, neišteisina. Nes Graikai, Marsą pavadinę jo vardu, galėtų džiūgauti savo pranašyste. Bet nesidžiaugtų graikai, nes jie žinojo saiką, o jų karai, kad ir buvo žiaurūs, žinojo ribas. Kariauti galėjo tik piliečiai, garbingi žmonės. Samdiniai atsirado vėliau, Romoje, po Cezario pergalės prie Kanų.

O kokie legionieriai kops į kosmosą? Kaip į Lietuvos krepšinio čempiono viršūnę - be kalbos ir nežinia kurio kontinento? Kosmosas vis labiau bus komercializuojamas. Ir net taps... laidojimo vieta. Neseniai JAV spauda pranešė, kaip žmona išsiuntė savo vyro palaikus į orbitą aplink Žemę. Juokai? Visai ne juokai, nes vykdė šventą vyro svajonę. Sudegino kūną, sulydė jį į kapsulę ir paleido su raketa nešėja. Žemės gyventojas tapo amžinu “palydovu” orbitoje. Sukasi dabar virš mūsų galvų nuostabus žmogaus sielos ir kūno gabalėlis.

Šiurpoka, tiesą pasakius. Todėl ne veltui nesenoje BBC radijo laidoje visą valandą kalbėję apie Marso užkariavimą žmonės (kalbinti tiek Australijoje, tiek Estijoje) ne itin džiūgavo. O paskutinysis (šalį iš mandagumo reikėtų nutylėti) pasakė maždaug taip: “Jeigu jau skris žmogus į Marsą, tai tik su bilietu į vieną galą.

Žmogui, kol jis pilnakraujis žmogus, o ne robotas, lemta gyventi ant Žemės, žemėje, o ne plieniniame danguje, kur nėra nei mėlynų saulėlydžių, nei rasotų saulėtekių.

Žmogaus kosmosas - jo sieloje.

Kuo alsuoja lietuvio kosmosas?

Pirmiausiai normalus lietuvis nepakelia begalinės erdvės. Lietuviui reikia miško, sienos, bokšto, medžio, - antraip jis pasijunta sutrikęs ir nelaimingas. (Tiesa, vienas rašytojas yra pasakęs, kad žmogus turi būti sutrikęs ir pasimetęs, jo siela turi blaškytis ir būti bent kiek nelaiminga, - antraip žmogus pasipūs ir taps nesukalbamas. Gal ir taip.)

Mūsų kosmosas - koks jis mums? Juk mums visai nesvarbu, kad 1969-aisiais žmogus išsilaipino Mėnulyje - daug svarbiau, kas tais metais gimė, kad prasidėjo brangiausio žmogaus gyvybė. Ir - drįskime teigti - neturi būti svarbu, kad “žmogaus ratai” palietė Marsą. Nei mums ten būti, nei alsuoti. Pagaliau ir kvailam aišku, kad lietuvių pasaulis išnyks vos pakilęs. Lietuva nyksta lietuviams ją paliekant. Nereikia nė ledinio kosmoso, - ledijame čia pat, kaimyniniuose kontinentuose.

Taigi ir Marso “palietimo” istorijos laukia ta pati - Mėnulio - istorija. “Auksinio milijardo” grietinėlė tegul leidžia sau kosmines puotas, geria kosminį šampaną. Mes liksime namuose, prie šeimos stalo. Kad išvis liktume.

Bet su kosmosu patartina turėti asmeninių reikalų, vien savo požiūrį. Nes kosmosas, visata yra visybė - ji neatleis, jeigu nusižengsime jai. Harmonijai. Kirs mūsų dvasią, parklupdys.

O kas toje lietuvio dvasioje? Koks mūsų kosmosas?

Bent jau trys stabai jame, trys stulpai - Vytis, Rūpintojėlis ir... Švenčiausioji Pana.

Šis trikampis - lietuvio sielos kraštovaizdis, lietuvio likimas ir net Bermudų trikampis. Šie trys stulpai - lietuvio širdis, siela ir kūnas. Kuris stulpas kuriai lietuvio daliai atstovauja, pagalvokime kiekvienas sau. Kuris bus stipresnis, tas ir nugalės. Širdies stulpas, sielos stulpas, kūno stulpas.

Netrukus būsime tikri “auksinio milijardo” gyventojai ir turėsime prisiimti naują nuodėmių svorį. (Gal ir dorybes? Geriau būtų nuodėmes, kad nepasipūstume ir netaptume nesukalbami.) Lietuvis turės susitelkti lietuvio kosmosui ginti. Nereikia mums į Marsą.

Mūsų Marsas - mumyse.