Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2003-11-29
Žmonės gyvena įvairiai: vieni skleisdami šviesą, kiti - tamsą. Tamsą, tiesą sakant, skleisti pavojinga, nes ji ėda ne vien aplinką, o ir patį jos skleidėją, kuris galiausiai virsta juodąja skyle. Tokios skylės šeimos gyvenime ima nešti vien nelaimes, siurbia iš artimųjų jėgas, o gyvenimo džiaugsmą paverčia nuodais. Visuomenėje gi apie tokius juodus veikėjus sakome: ten, kur jie praėjo, žolė nebeželia.
“Visi gimstame žmonės, tik, gaila, ne visi verti žmogaus vardo mirštam...” - taip rašė Liudas Dambrauskas dviejų tomų autobiografijoje “Gyvenimo akimirkos”. Yra ydingų autobiografijų, kuriose autoriai mato vien save, o kiti žmonės jiems sudaro tik foną ar priemonę pademonstruoti save.
Liudas Dambrauskas - ne toks. Jo gyvenimo aprašymai - tai žmonių portretai, tai aplinka, tai Lietuva ir pasaulis. Į save jis žvelgia kukliai ir su ironija, įpindamas savas pastangas į svarbių, o kartais ir ne itin svarbių, įvykių pynę. Visur matydamas svarbiausia: laisvės kelią.
Todėl visur jis gyvas: tiek sodietis iš Pagirių parapijos, tiek Kėdainių gimnazistas, tiek eilinis pogrindžio veikėjas pokario metais. Visur - lietuvis. Tautinio pasididžiavimo jausmas šviečia jam kaip saulės spindulys, ir jis eina įsikibęs to spindulio, nepaisydamas jokių baisumų ir sunkumų: nei silpnos sveikatos, nei KGB persekiojimų.
Niekam nebuvo lengva su Liudu Dambrausku. Ir kaip bus, kai žmogus laikosi aukščiausių dorovės reikalavimų?! Ir nelaisvės, ir laisvės sąlygomis. Kartais jo nesuprasdavo net kovų draugai, nes silpnesniems aukšti reikalavimai - baisūs, silpnesni traukiasi į šalį. O tada dar ir išduoda. L.Dambrauskui teko patirti ir šito. Ištvėrė.
Ne viename renginyje, ne viename straipsnyje ar interviu, o itin dažnai užstalės pokalbiuose jis dėstė kebliausius Lietuvos klausimus. Dabartis jam visad siejosi su praeitimi, jis suaugdavo su ja. Bet svarbiausias rūpestis - ateitis.
Į jo svetainę K.Donelaičio gatvėje ateidavo ir Kauno meras, ir Lietuvos Prezidentas. Su visais jis būdavo atviras, nepaisydamas pašnekovo rango. Tikras filosofuojantis politikas.
Kai kalbėdavo apie bėdas, niekada neapeidavo ir tarptautinės politikos: ir NATO, ir Rusijos, ir Kaliningrado srities. Jo išvados būdavo toliaregiškos, nes jis remdavosi patirtimi. Todėl dažnai šokiruodavo pragmatikus.
Pavyzdžiui, paklaustas apie mirties bausmės panaikinimą, jis priminė, kad kai lageriuose panaikino šią bausmę, prasidėjo recidyvistų siautėjimas, ir, tik grąžinus ją, gyvenimas grįžo į daugmaž valdomą pusiausvyrą. Jeigu kas paprieštaraudavo, kad yra tam tikri Europos Sąjungos reikalavimai, L.Dambrauskas atsakydavo: svarbiau savas protas ir sava sąžinė.
Ištikimiausia jo gyvenimo palydovė Aldona kitados vyko pas savo išrinktąjį į lagerį, kad ten ištekėtų už jo. Kad liktų ištikima jam visą gyvenimą, užaugintų keturis vaikus. Dabar tie vaikai gausiai daugina ne itin gyvybingą šių dienų Lietuvą.
Sūnaus Sauliaus šeima, auginanti penkis, lieka gyventi K.Donelaičio gatvės kampe, kur prabėgo visas jo tėvų gyvenimas. Namas Kauno centre primena XIX a. lietuvišką sodybą. Būtų sunku įsivaizduoti miestą be šios nuostabios salos Parodos kalno papėdėje.
Senatvė nemenkino L.Dambrausko dvasios. Nes, paklusdamas kūnui, jis neatidavė jai gyvos minties, gyvo dėmesio gyvenimo pokyčiams. Jis matė visa, kas vyksta aplinkui, alsavo tik mąstydamas. Tai buvo lyg ir kokia amžina pareiga - niekuomet nepasiduoti, jokiomis aplinkybėmis. Jo veide matydavai įsitikinimą: taip ir reikia gyventi, jeigu gyvenimas paskirtas aukštesniam tikslui - Lietuvai.
Vienoje iš daugelio L.Dambrausko knygų “Žvilgsnis į dabartį”, pasakyta: “Avinais bliovėme penkiasdešimt metų... Lietuvių tautai savigarba neleistų susitaikyti su avinų psichologija...” Ar tikrai neleistų?
Šį klausimą jis kėlė sau ir pašnekovams, ir dažnai darydavo liūdnas išvadas. Išvados padiktavo jam ir nedidelės knygelės pavadinimą: “Kovo 11-osios tragizmas”. Išėjusi lygiai prieš dvejus metus, ji kalba apie lietuvių politinio gyvenimo žaizdas. Jau laisvo ir nepriklausomo gyvenimo, štai kodėl “tragizmas”. Kas jau kas, bet L.Dambrauskas turėjo teisę kalbėti apie įsišaknijusį vado kultą, atsakomybės stygių, davatkiškumą, pseudopatriotizmą. Tai - lietuviškojo aklumo abėcėlė, kurios jis nepripažino, bet reikalavo iš kiekvieno politiko išmokti ją mintinai. Kam? Kad galėtų nuolat tikrinti save, ar nepasiduoda toms ydoms. Diagnozės nustatymas - tai pirmas žingsnis į teisingą gydymą ir viltį, sakė jis, žvelgdamas į savo žmoną, gydytoją.
L.Dambrauskas turėjo teisę kalbėti iš moralės aukštumų. Dukart politinis kalinys, vieną kartą - “mirtininkas” (teistas mirties bausme, ją paskelbiant ir imituojant). Tokie išbandymai - lemtingi, galingi. Jie palaužia arba užgrūdina. L.Dambrauską jie užgrūdino, todėl, atgavus laisvę, jis drąsiai ėmė kritikuoti naujas bėdas. Ir tapo nepriklausomo gyvenimo švyturiu.
Kad ir kaip šviečiančiu, bet švyturiu. Be puikybės ir pasididžiavimo, nereklamuodamas savų nuopelnų, jis primindavo tik apie artėjančius ir amžinus pavojus. Paskutinę savo knygelę - “Kovo 11-osios tragizmas”, jis baigė tokiais žodžiais: “Mūsų ateitis - ne kosmopolitinėje Europoje ir ne Rusijos bei JAV globoje, o mūsų pačių tautiniame mentalitete. Kol mes sugebėsime savo dvasinių vertybių neiškeisti į eurą, dolerį, tol mes, kaip tauta, būsime gyvi ir gerbiami tarp kitų pasaulio tautų”.
Amžinas inteligento bruožas - rūpestis bendruomenės likimu. Šiuo metu šimtai tūkstančių jaunų lietuvių palieka Tėvynę, kuriai pašventė gyvenimą Liudas Dambrauskas. Kaip išvykėliai teisinasi, palikdami mus? Kad jiems bus geriau kitur? Apakus ir nebematant Tėvynės - gal ir bus. Bet namams geriau nebus. Namuose reikia gyventi, juos ginti. Žmogus sutampa su namais, kuriuos jis gina.
Toks buvo Liudas Dambrauskas, palikęs mums aiškų kelią.
