Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2003-10-25
Švarcnegeris ir valdžia
Kalifornijos gubernatoriumi išrinkus Terminatorių, Arnoldą Švarcnegerį, įvyko keistas ir, regis, svarbus Vakarų visuomenės lūžis. Šiuolaikinė masinė žmonija pasiekė dugną ir toliau, regis, nėra kur kristi. Tai gerai, nes dabar bent jau aišku, kad dugnas yra dugnas - iš apačios niekas nepabels. Nereikėtų apsigauti manant, kad pasiekta kažkas priešingo - Everestas ar pan. Ne, nepasiekta, nes visi ženklai sako, kad nekylama. Holivudas tik įgavo naują blizgesį, iš veidrodžių karalystės išpešė naują blyksnį, vardu Terminatorius, ir prasiskverbė - per rinkėjų akis ir neva širdis - iki rinkimų. Ir persmelkė tuo blyksniu balsadėžes.
Būtent taip ir nutiko: į valdžią išrinktas aktorius, ir ne žmogus, kaip aktorius, o tiesiog aktoriumi tapęs žmogus. Aktoriumi jam ir lemta būti. Regis, iki galo.
Toks pokytis politinėje valdžioje gali būti vadinamas tektoniniu visuomenės lūžiu, gelmės lūžiu. Tai lyg negrįžtamo proceso ženklas. Dviejų imperijų - žiniasklaidos ir politikos - susitikimas. O dar tikriau kalbant, reikėtų pasakyti: įvyko sužadėtuvės, kurių metu žiniasklaida ir politika susitarė dėl būsimo bendro gyvenimo. Pavadino jį Šou Biznio vardu. Taip ir bus, pasakė jos: visas gyvenimas - vien Šou Biznis.
Spalio pradžioje Kalifornijoje įvyko ne rinkimai, o šou biznio akcija. Rinko ir išrinko ne žmogaus sugebėjimus valdyti politiką ir ūkį, bet rinko žmogaus “gebėjimus” tapti viskuo: ir raumenų kalnu, ir šoumenu, ir valdyti visų rūšių ginklus - tiek akmens amžiaus kirvį, tiek branduolinį ginklą. Laimėta valdžia nėra menka, nes Kalifornija, jeigu ji būtų suvereni valstybė, galėtų patekti į pasaulio dešimtuką.
Keista, kad tik laimėjęs Terminatorius, išėjęs į tribūną kaip Arnoldas Švarcnegeris, pareiškė, kad valstijos skolos yra milžiniškos ir siekia 148 mlrd. JAV dolerių. Jis to nesitikėjo. (Lietuvos biudžetas siekia apie 4 mlrd. dolerių.) Vadinasi, tikra, kad laimėjo ne todėl, jog žinojo, ką laimi, o dėl visai kitų priežasčių. Kokių? Laimėjo, nes yra Terminatorius, kuriam neegzistuoja ribos ir žodis “negalima”.
Kokia Amerikos principų grimasa! Tomo Džefersono sukurtoje utopijoje, vėliau pavadintoje JAV Konstitucija, skelbiama, kad valdžia gadina žmones, o absoliuti valdžia sugadina absoliučiai, iki galo. Valdžia be ribų - didžiausia nelaimė, sakė utopistai. Ir atvėrė kelią šiai nelaimei. Nes jų klaida buvo aiški, kaip išakėtas laukas: negalima įsileisti nė vieno religinio principo. Ar religija, savęs apribojimas privalo kontroliuoti valdžią? Ne, sakė “tėvai kūrėjai” su Džefersonu priešakyje. Ir susilaukė Terminatoriaus, kurio vardas - Valdžia be jokių ribų. Valdžia kaip religija, valdžia vietoj religijos.
Terminatorius pareiškė (beje, iškeldamas nykštį), kad daugiau nebesifilmuos: “No more movies!” Gražu. Bet netiesa, nes filmuosis jis dar daugiau: juk politikai - tos pačios kino ir TV žvaigždės, šou biznio dalis.
Kitame pasaulio gale buvo kitas “tėvas kūrėjas” - Leninas, kuris buvo ne ką mažiau teisus sakydamas: iš visų menų bolševikams svarbiausias kinas. Pasirodo, jis svarbesnis kapitalistams!
Kada įvyko bolševikų ir kapitalistų susitikimas? Apie 1960-uosius metus. Du tektoniniai lūžiai. Pirmasis, kai TSRS 1961 m. į kosmosą pakėlė Jurijų Gagariną ir šis žmogus tapo mažuoju Terminatoriumi - tiek komunizmo, tiek kapitalizmo arenose. Antrasis, maždaug tais pačiais metais, kai ėmė siautėti rokas ir “Vabalai”, “The Beatles” - parodė, kad šou biznis - tai pati didžiausia valdžia.
Dabar mes išgyvename tų lūžių aidus, naujas bangas. Antrąją? O gal ir trečiąją? Nes buvo ir Ronaldas Reiganas, taip pat atėjęs iš Holivudo (nors ne “ant bangos”, ne galios metų, o senatvėje).
Visi laimingi, visiems - nauda. Net Austrijai, kur visi eina iš proto dėl savo Arnio. Dabar ji šiek tiek laimės iš turizmo, mat amerikiečiai, rinkdamiesi slidinėjimo savaitę Europoje, gal pagalvos ne apie laikrodžių tėvynę Šveicariją, o vėl prisimins Froidą ir vis dar bus pamišę dėl Arnio. Žiūrint į raumenų kalnus - taip, žinoma. Sako, net aikštę jo gimtajame mieste pavadino jo vardu. Kaip popiežiaus, gyvam esant. Sako, jis garsesnis už Mocartą. Net M.Haideris, radikalu vadinamas austrų nacionalinių interesų gynėjas, pranešė, kad jis su Arniu turi daug bendra: abu kalba “liaudies kalba”, kurios nemėgsta visokie ten intelektualai.
Šou biznis - jau religija, nes kalbėti ekrane - tai mišios. Kalbėti bet ką, nes kalbėjimas - valdžia.
Bet kaip su tikra religija? Kuri kalba daugiau apie gyvenimą mirties akivaizdoje, kuri nebijo mirties? Musulmonai tyli, net toks šou biznio siautėjimas - ne iš jų religijos.
Nors kodėl - tyli? Lygiai prieš metus įvyko tragedija Maskvoje, Dubrovkos kultūros centre. Panaudodami šou biznio galias, jaunieji čečėnų teroristai buvo pasirengę pakelti į dangų ir save, ir šimtus niekuo dėtų žmonių. Juos “neutralizavo” - nukovė visus 41. Deja, “neutralizavo” - baisu tarti - ir 129 nekaltuosius.
Kas tai, kokia tai valdžia?
Vieni veržiasi į žiniasklaidą - šou biznį, kiti varo iš jo priešininkus. Kad tik neįvyktų sprogimas milijonų akivaizdoje.
Keistos sužadėtuvės tarp politikos ir žiniasklaidos. Arnoldas Švarcnegeris galėtų - jis galėtų! - panaudodamas savas galias tarti: “Ne!”
Kam “Ne”? Kad gana... Kam ko gana?
