Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilniaus langas
2003-07-26
Vasara! Ji atima darbus miestuose, nuvaro nuo stalų ir kompiuterių, vyte išveja prie ežerų, į laukus, traukia per jūras ir ežerus, vilioja saulėlydžiais. Visą liepą šviesos tarsi mažėja - bet mes nė nepastebime! Sakome “tarsi mažėja”, nes žinome, kad liepa - tikras vasaros šėlsmas. Dauguma miestiečių - o mūsų juk dauguma - iš tikrųjų pagalvoja apie atostogas ir jas pradeda. Kaip kitaip, juk vasaros pradžia, jokiu būdu ne vidurys! Saulė kaitina labiausiai, kviečia karščiausiai. Kas jai atsispirs- Tik žemdirbys, kuris links prie žemės, kais ir kovos iki rugpjūčio pabaigos. Miestiečiai gi ramia sąžine paliks darbus ir pasiduos gamtai. Prisimins, kad ji stipresnė už miestus. Tada patrauks į kėpsančias paežerėse gryteles, atvers pamiškėse užmestas pirtis, sulips į valtis, sės ant dviračių. Arba pasislėps suvešėjusiuose soduose. “Namas ant kalnelio, pakalnėje - upės brasta” - šis paveikslas kabo ant sienos, o štai liepą jis atgyja, sujuda tikru šešėliu, padvelkia tikra tvenkinio vėsa. Stebuklas ta vasara. Nesibaigiantis vasarvidžio nakties sapnas.
Liepos 15 dieną, kaip ir kasmet, - Žalgirio mūšio metinės. Šįmet dar prisidėjo apskrita data - Dariaus ir S.Girėno skrydžio 70-metis. Be to, prieš geras kelias savaites nugriaudėjo valstybės 750-metis. Saulės nuplieksto dangaus tėvynėje nebūna per daug, laikas ir pasidžiaugti. Saugant senas, sumanant naujas šventes.
Viena tokių švenčių - Jūros šventė, į kurią sugužės pusė Lietuvos. Į Klaipėdą. Sako, vėl bus išlietos alaus jūros, sudainuota pusė tautos ir liaudies dainų. Net negalėdamas ten nuvykti (visur neaplėksi), pasėdėsi su arbatos puodeliu po obelimi ir pasidžiaugsi, kad Lietuva turi jūrą.
Ko reikia, kad būtum žmogus, krikščionis ir lietuvis- Gerbti savo artimą ir jausti alkūnės paramą. Tas jausmas tikrai aplanko, kai pasiklausai Beno Rupeikos radijo laidų (tiesa, dabar jau labai anksti, pusę šešių, saulei tekant), - ta alkūnė ir įsiremia į šoną. Ne šuoliavimais per Europą, o Lietuva Lietuvėle. Benas traukia iš žmonių žodžius, kuriuos žmonės tribūnose jau pamiršę. Nors Sąjūdžio laikais jais tik ir gyveno. Idealistas žmogus, tas Benas, bet tokie - žemės druska. Druska ištirpsta akyse, kad išmuštų kaip prakaitas ant kaktos - sūrus ir laimingas prakaitas.
Iškilių, patraukiančių paskui save žmonių visuomet reikia, jų niekad nebūna per daug. Kodėl jų kartais per mažai- Matyt, turime tiek, kiek esame verti.
Ką tik Kaišiadoryse buvo pagerbtas vienas iš tokių švyturių - Česlovas Kavaliauskas. Jis paliko mūsų slėnius jau prieš gerus penkerius metus. Paliko, bet neišėjo. Kiekvieno namuose, ant lentynos, garbingoje vietoje guli lietuviškas Naujasis Testamentas. Kas kartą atsiversdamas tą didžiąją pasaulio Knygą, praverti, žmogau, ir jo vardą. Kartais žvilgtelėk į jį - didįjį Biblijos vertėją ir komentatorių. Jis - laimingasis, nes Dievas leido jam atlikti darbą, kuriems iš milijonų išrenkami vienetai. Kankinys, niekuomet nesiskundęs kančiomis vyras. Mylėjęs, kūręs meilės lyriką, vertęs eilėraščius.
Č.Kavaliauskas - graikų, lotynų, net aramėjų kalbų žinovas. Visų mirusiųjų kalbų, kurias gaivino lietuviškai. Žodžio galia: iš vienos kalbos indo Jis persilieja į kitą, ir vėl atgyja. Galime būti tikri: lietuvių kalba - gražiausia. Ji - seniausios pasaulyje gyvos sanskrito kalbos šaka ir giminaitė, ir skamba ji kaip daina. Č.Kavaliauskas - dovana Tėvynei ir Kalbai, supratęs atsakomybę, kurią gavo iš didesnių už save jėgų. Tremdami ir atskirdami jį nuo žmonių, komunistiniai valdovai nežinojo, ką daro: jie subrandino mums perlą. Žaslių klebono kambarėlyje, pasistuksendamas su žiurkėmis kaip su kaliniais, kunigas Česlovas metų metus vertė ir vertė. Giedojo Dievo kalba. Kad galėtume giedoti ir mes.
Dabartinės Lietuvos be lietuvių kalbos nebūtų buvę nė kvapo, todėl Šventraščio vertimai prilygsta atominės elektrinės reaktoriams. Šitą elektrą jausdamas kiekviena savo šiltos sielos ląstele, kunigas tobulino savąjį Naujojo Testamento vertimą iki paskutiniųjų metų. Kai prie svetimosios valdžios ši knyga buvo leidžiama Meksikoje ar Austrijoje, mes skaitėme ją kiek kitokią nei dabar. Tuomet tarp aštuonių Kalno pamokslo palaiminimų (Mt, 5), rasdavome tokią formulę: “Palaiminti, alkstantys ir trokštantys teisybės, jie; jie bus pasotinti”. Dabar gi, paskutiniajame vertime išminčius rado tikslesnį žodį, ir frazės gale jį pakeitė: “Palaiminti, alkstantys ir trokštantys teisumo...” Kuo teisybė skiriasi nuo teisumo- Dažnas lietuvis, pagautas amerikoniško kalbos ir mąstymo susinimo, pasakytų: anoks čia skirtumas! Ne, brolyti, skirtumas didelis. Nes kai pasakome “teisybė”, galvoje turime atlygį pagal įstatymus, kurie, kaip žinia, laikini. Tuo tarpu “teisumas” reiškia amžiną žmogaus ilgesį būti geram, netgi tada geram, kai nesiseka. Štai kokia turtinga lietuvių kalba, ir nuodėmė ją paprastinti. Ji - ne menkiau turtingesnė už senovės graikų, dievų ir Dievo kalbą. Visgi neužmirškime, kad sėdime ant sanskrito šakos, vadinasi, valdome didžiulį turtą... kuris valdo mus. Kunigas Č.Kavaliauskas prikišamai priminė: būkime išdidūs didžio turto valdytojai.
Šis kaimo klebonas buvo ne tik be galo šiltos sielos, bet ir galingo proto. Geriau už tarybinius filosofus jis išmanė Hėgelį ir Kantą, geriau už šimtus matematikų - kvantinę fiziką ir pasaulio modelius. Gaudamas iš užsienio mokslinius žurnalus, jis žinojo naujausius atradimus. Ir drąsiai kartojo, mokė kartais net iš sakyklos: “Nesuprasime Dievo, jeigu nematysite Kristaus paradoksalumo, jeigu nelaikysite Jo pasaulio Kvantu, jeigu manysime, kad jis - tik paguoda. Ne, Kristus - iššūkis pasauliui”.
Bet grįžkime prie gamtos.
Jau nuvarvėjo liepų medus. Liepžiedžiai - patys dosniausi žiedai. Mes ne tik mėgaujamės ir gydomės jų medumi, suneštu mažųjų angelų snapeliais. Šie saldžiai verkiantys, saldybe svaiginantys pumpurėliai tiek laša, kad po medžiais gali paslysti. Tačiau ir parkritęs neaimanuok, o nesivaržydamas lyžtelėk žemę - ji saldi kaip jaunosios lūpos. Mūsų žemės lūpos.
