Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Urvuose užkonservuota adrenalino dozė
2003-08-30
Kaune įsikūrusio klubo “Gelmės” nariams vasara - tyrinėjimų ir rekordinių pasiekimų metas. Kauno speleologai, urvų tyrinėtojai, šiemet dalyvavo ekspedicijose neramiojoje Abchazijoje bei saulėtoje Ispanijoje. Kiekviena ekspedicija - daugybė įspūdžių, nuotykių, adrenalino.
Alpinizmas atvirkščiai
“Žemės paviršiuje neliko neatrastų, žmogaus kojos nepaliestų vietų. Tik trys sritys vis dar užmena begalę mįslių ir susilaukia didžiulio mokslininkų dėmesio: kosmosas, vandenyno gelmės ir žemės prarajos, urvai. Tai - mūsų pasaulis”, - teigia Vytautas Gudaitis, kartodamas kone speleologų manifestu tapusius M.Sifro žodžius.
Speleologija - tai ir mokslas, ir aistra, ir gyvenimo būdas, o V.Gudaitį galima drąsiai vadinti speleologijos pirmtaku Lietuvoje. Daugiau nei prieš dvidešimt metų Kauno politechnikos institute įkurtos speleologų sekcijos vadovas, o vėliau klubo “Gelmės” prezidentas V.Gudaitis aplankė daugybę ne tik buvusios Tarybų Sąjungos, bet ir Europos šalyse esančių urvų.
“Speleologija - tai alpinizmas atvirkščiai. Alpinistai trokšta įkopti į kuo aukštesnes kalnų viršūnes, o mes - nusileisti į kuo didesnes gelmes”, - savo veiklą apibūdino speleologas.
V.Gudaitis aktyvią veiklą baigė prieš šešerius metus, tačiau vis dar įdėmiai seka bendraminčių žygius į gelmes, gali puikiai papasakoti apie naujausius atradimus žemės gelmėse.
Rekordas aklinoje tamsoje
“Lietuvoje įspūdingesnių urvų galima pamatyti tik netoli Biržų, kur po žeme tirpstančios uolienos atveria vis naujas įgriuvas ir kelia nerimą ūkininkams. Tačiau šios kelių metrų gylio duobės gali sužavėti tik niekad tikruose kalnų urvuose nebuvusius žmones”, - teigia V.Gudaitis.
Leidžiantis į kalnų urvą būtina speciali apranga, kuri mažai kuo skiriasi nuo įprastos alpinisto. Virvės, diržai ir sagtys turi atlaikyti dešimt kartų už keliautoją didesnį svorį. Kostiumas turi nepraleisti šalčio ir būti atsparus vandeniui, nes daugelyje urvų net karščiausią vasaros dieną - vos keli laipsniai šilumos ir nuolatinė drėgmė bei paslaptingieji sifonai - vandens telkiniai, kurie užtveria kelią gelmių tyrinėtojams.
“Įveikti sifoną gali tik patyręs specialistas ir geras nardytojas. Urve tvyro aklina tamsa, taip pat tamsu ir vandenyje. Todėl reikalingi ne tik puikūs įgūdžiai, orientacija, bet ir nuojauta”, - pasakojo V.Gudaitis.
Tą patį teigia ir Irena Gudaitienė, moteris visai neseniai pasiekusi Lietuvos rekordą ir nusileidusi į 980 metrų gelmes. Pirmoji lietuvė, pasiekusi tokį gylį, sakė nesiryžusi įveikti tyvuliuojančio sifono, po kurio galbūt Lietuvos rekordas būtų dar labiau “įspraustas į gelmes”.
Išsidžiovinti sudėtinga
“Kelionė po urvus - ne individualus sportas. Kad pasiektų gerų rezultatų, dirbti privalo didelė komanda, o pasirengimas ekspedicijai gali trukti ne vienerius metus”, - sakė I.Gudaitienė.
Rekordas buvo pasiektas apie 6 kilometrus nusidriekusioje Vladimiro Iljuchino urvų sistemoje. Ši Vakarų Kaukaze, Arabikos kalnų masyve, esanti urvų sistema susilaukia daugiausia specialistų ir sportininkų dėmesio. Viename iš urvų galima nusileisti net į 1240 metrų gylį, tačiau prieš tai reikia įveikti net kelis sifonus.
10 metų urvus tyrinėjanti moteris dalyvavo bendroje ekspedicijoje su maskviečių speleologų klubu “Sokolniki RUDN”.
“Šio klubo nariai - geri specialistai, keliaujant su jais niekad nepritrūksta pasitikėjimo ir jėgų”, - savo ekspedicijos partnerius gyrė I.Gudaitienė.
Adrenalino moteriai taip pat nestigo. Eidami slidžiu požeminės upės krantu, keli ekspedicijos nariai, neišlaikę pusiausvyros, pūkštelėjo į ledinį vandenį. Keliautojams nieko rimta nenutiko, tačiau išsidžiovinti rūbus buvo sudėtinga. O vienam narui, bandančiam įveikti sifoną, trūko ausų būgneliai.
“Šiemet rusai atrado naują praėjimą, kuriuo keliaudami tikisi apeiti pavojinguosius sifonus ir atverti naujas urvo perspektyvas. Maskviečiai ir kitąmet kviečia dalyvauti jų ekspedicijose”, - džiaugėsi lietuvė.
Į Abchaziją - lyg kontrabanda
“Pomėgis nemažai kainuoja, nes reikia ir geros įrangos, ir kelionė tolima. Todėl speleologija tampa visos šeimos pomėgiu”, - sakė I.Gudaitienė, kurią į šį sportą įtraukė vyras Aidas.
Aido tėvas - jau minėtas urvų tyrinėjimo veteranas Vytautas Gudaitis. Jis prisiminė, jog anksčiau keliauti po Tarybų Sąjungos kalnynus ir urvus buvo žymiai lengviau: “Dabar į V.Iljuchino urvų sistemą, esančią Abchazijoje, lietuviams patekti sunku. Tenka brautis vos ne kontrabandos keliais”.
Tačiau kiekviena ekspedicija verta pastangų - po žeme atsiveria pasakiški vaizdai, įvairios nematytos gyvybės formos, spalvotos uolienos, kristalai.
“Urve tyvuliuojančio ežero žuvys - be žvynų, skaidrios, net permatomos, o plaukti gali ir vertikaliai, ir horizontaliai. Fantastiškai atrodo žalsvai violetinis voras-žiogas. Taip pat uolų plyšiuose gausu įvairiausių vėžiagyvių, salamandrų bei, žinoma, šikšnosparnių, kuriuos anksčiau su sūnumi žieduodavome”, - pasakojo V.Gudaitis.
Speleologui įsiminė viena ekspedicija Kaukazo biosferiniame draustinyje, kai keliautojai rado 4000 metų senumo puodą bei ochros dažų likučių. Specialistai neabejojo aptikę pirmykščių žmonių buveinę, tačiau nei buvusių gyventojų kaulų, nei meno apraiškų ant sienų jie nerado.
Skersvėjai susidaro net “rojuje”
Kitas V.Gudaičio sūnus Linas visai neseniai grįžo iš ekspedicijos Šiaurės Ispanijoje. Asturijos regione esantis Pikos de Europa kalnų masyvas vietinių tyrinėtojų dar vadinamas “speleologų rojumi”. Kartu su Linu keliavęs kaunietis Henrikas Ramonas pasakojo, jog lietuviai pasiekė 500 metrų gylį. Nors tai ne rekordinis pasiekimas, tačiau kelionė buvusi sudėtinga ir sunki: stingdantis šaltis, vėjas, drėgmė kaipmat prasismelkdavo pro kostiumą, akmenų sankaupos urvo kraštuose neleido sparčiai judėti - vienas neatsargus judesys, ir iš aukštai krintantis uolos gabalas galėjo suskaldyti šalmą ar nukirsti virvę.
“Šio urvo unikalumas - besikeičianti vėjo kryptis: kartais vėjas pučia iš urvo, kartais - į jį. Tai atsitinka todėl, jog keli urvai giliai po žeme susisiekia ir susidaro savotiškas skersvėjis. Kuo didesnis šis skersvėjis, tuo gilesnis urvas”, - patirtimi dalijosi H.Ramonas.
Tyrinėtojas džiaugėsi, kad nebuvo potvynio pavojaus, kaip kituose kalnų masyvuose esančiuose urvuose. Tokie netikėti potvyniai nusinešė ne vieno tyrinėtojo gyvybę, kuomet palijus kalnuose, vanduo susikaupia vienoje vietoje, o po to pajuda - urvu nusirita milžiniška banga, galinti siekti nuo kelių iki keliasdešimt metrų.
