Tostas už nebutaforinę karūną


2004-04-24
Rūta KANOPKAITĖ
Tostas už nebutaforinę karūną

Savo jubiliejų atšventusi teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė sako išmokusi laiką paversti sąjungininku 

Į Dramos teatrą praėjusį šeštadienį, kai buvo vaidinama Henriko Ibseno “Heda Gabler”, Jūratė - Heda įžengė kaip karalienė - po kolegų laikomu baldakimu. Tai priminė ne tik talentu ir darbu susikurtą šios artistės statusą, bet ir jos požiūrį į teatrą, kurio scenoje vaidina nuo 1976-ųjų.  

Gimusi aktorystei  

“Kažkada jaunystėje, švenčiant teatro sukaktį, aš pakėliau tostą: “už karališką Kauno dramos akademinį”. Man jis tikrai buvo su karūna. Kiti teatrai anuomet neturėjo to, ką turėjome mes. Kaip tą įvardyti? Gal kad čia kažkaip labai teisingai buvo sudėti ir išliko senieji pamatai, neišklibinti jokių audrų, tebešvytėjo Lietuvos teatrų lopšio aura... Kol iš teatro neišėjo paskutinieji iš senosios kartos, tebesidriekia ir jo karališkos didybės šleifas. Nors tų menininkų, iš kurių aš mokiausi pagarbos scenai ir žmonėms, čia lieka vis mažiau ir mažiau. Ypač pasigendu Rūtos Staliliūnaitės, su kuria dalijomės vienu grimo kambariu...” - kalba Jūratė Onaitytė.

Jono Vaitkaus režisuotu spektakliu “Lopšinė” 1976 metais į Kauno dramos teatrą įsiliejo visas Konservatorijos kursas - Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis, Robertas Vaidotas, Remigijus Sabulis, Rimantas Bagdzevičius, Ina Kartašova, Nina Radaitytė ir kiti. Jaunų, puikiai dainuojančių (mačiusiems “Lopšinę” iki šiol ausyse skamba dainos pagal Jono Strielkūno eilėraštį žodžiai: “Aš trumpam atėjau, aš ilgam išeinu...) aktorių spektaklis tapo sezono įvykiu. Jūratė Onaitytė suvaidino Anait, ir publika, kritika, režisieriai ją išsyk pastebėjo.

“Mūsų kursas buvo rengiamas Muzikiniam teatrui: jo scenoje parodėme savo diplominį spektaklį - miuziklą “Merė Popins”. Bet visi mes norėjome vaidinti dramoje. Kai tie lūkesčiai išsipildė, buvome apsvaigę iš laimės”, - prisimena aktorė.

Jūratė Onaitytė sako, jog nuo pat vaikystės jautėsi gimusi aktorystei: “Mano mama dažnai pasakodavo, kad labai norėjo tapti aktore arba teisėja, tačiau gyvenimas patvarkė kitaip - teko dirbti knygriše. Jos neišsipildžiusią svajonę realizavau aš”.

Kūrybą vainikavo pripažinimas

Gyvenimas parodė, kad tie mokykliniai Jūratės lūkesčiai nebuvo liga, kuria persergama. Mamos ir dukros svajonės išsipildė su kaupu. Jūratė Onaitytė - viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Jos kūrybai plojo Vokietijos, Austrijos, Norvegijos, Kanados, Bosnijos-Hercegovinos publika. Kiek vaidmenų iš viso sukaupta “sąskaitoje”, aktorė prisipažįsta net nepamenanti: kai kurie išdilo iš atminties, nors tada ir atrodė svarbūs.

Tačiau “auksinio fondo” neįmanoma pamiršti - jis ne tik artistės kūrybinės biografijos, bet ir Lietuvos meno lobyno ryški dalis. Iki savo trisdešimtojo gimtadienio Jūratė Onaitytė jau buvo sukūrusi vaidmenis, kurių kitąsyk galima laukti ir nesulaukti visą gyvenimą, - Verą “Paskutiniuosiuose”, Elzę “Duokiškio baladėse”, Kamilę “Unijoje”, Teklę “Kreditoriuose”, Emilę “Mūsų miestelyje”. Ji vaidino telefilmuose pagal Juozo Paukštelio romanus - Pilę “Kaimynuose”, Ireną “Čia mūsų namai”, užkariavo žiūrovų auditoriją fatališkąja Anita “Raudonmedžio rojuje”, Džina iš “Turtuolio, skurdžiaus...” Kiek vėliau buvo įkūnyta didelė slapta svajonė - Blanša televizijos spektaklyje pagal Tenesio Viljamso “Geismų tramvajų”. “Aš taip norėjau ją suvaidinti, kad turbūt prisišaukiau”, - prisimena aktorė, apgailestaudama, kad tie televizijos filmai ir spektakliai dabar dulka archyvuose, nors žiūrovai jų nepamiršo.

Tarp aukščiausių Jūratės Onaitytės kūrybinės brandos taškų - Moteris Algimanto Puipos filme “Moteris ir keturi jos vyrai”, Ana-Regina Jono Jurašo pastatytuose “Smėlio klavyruose” bei garsioji Heda Gabler. Norvegijos spauda po Kauno dramos teatro gastrolinio spektaklio rašė: atvažiavo lietuviai ir parodė, kaip reikia vaidinti Ibseną, nors manėme, kad jau viską apie savo klasiką žinome.

Po šio ryškaus potėpio teatro menininkės kūrybos suma buvo paženklinta iškiliausiais apdovanojimais ir garbės vardais - “Fortūnos” ir “Kristoforo” prizais, Nacionaline kultūros ir meno premija.

Laikas neteka pro šalį

Pripažindama, kad fortūna jai buvo palanki, Jūratė Onaitytė sako: sėkmė - tik kuklus dėmuo kūrybos sumoje. “Tai, kas pasiekta, - pasiekta nepaprastai sunkiu, tiesiog pragarišku darbu. Stengiausi atiduoti viską, ką galiu, ir mažuose vaidmenyse, masuotėse. Tą patį visada patariu ir jauniems kolegoms - neatsisakykite kuklių vaidmenų, būkite nuoširdūs, individualūs, tada jus pastebės ir masinėse scenose”.

Jos talentui padėjo išsiskleisti ir tuometinis Kauno dramos teatro apogėjus. “Tokiame teatre negalėjai nepražysti. Jis kūrybiškai klestėjo, bet reikėjo ir “šviežio kraujo”. Vyresnieji mus, jaunimą, labai šiltai priėmė. Galiu tik spėlioti: kaip susiklostytų, jei aš, jauna aktorė, į Kauno dramos teatrą būčiau atėjusi prieš dešimt metų?”

Ką atėmė ir ką davė laikas? Jūratė Onaitytė laiką vadina labai asmeniška sąvoka. Aktorė sako dar studijų metais atradusi Rytų filosofiją, Vedas - toji anuomet drausta literatūra keliavo iš rankų į rankas rankraščių pavidalu. “Tai man padėjo įtvirtinti savyje nuostatą “čia ir dabar”. Mokiausi būti šią akimirką. Todėl man laikas teka ne pro šalį, o per mane gerąja prasme”.

Gintaro Varno pastatyme “Nusikaltimas ir bausmė” Jūratė Onaitytė vaidina Kateriną Ivanovną. “Tai tokia senutė”, - lakoniškai tarsteli aktorė. Ir tikina nė kiek nesijaudinanti, kad ima gauti nejaunų moterų, motinų vaidmenis, nes yra buvę ir atvirkščiai: “Pagal Ibseną Heda Gabler tik dvidešimt aštuonerių. O man, kai teko laimė sukurti Hedą G.Varno spektaklyje, jau buvo per keturiasdešimt... Jokastė Oskaro Koršunovo spektaklyje “Karalius Oidipas” - pagyvenusi moteris, motina. Tačiau duok Dieve daugiau tokių tragiško skambesio vaidmenų kaip Jokastė ar Kristina iš “Gedulas tinka Elektrai”. Drama ir tragedija man artimiausios”.

Devizas - išlaukti ir bendradarbiauti

Darbas su įvairaus braižo teatro, kino ir televizijos režisieriais - Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, Algimantu Puipa, Arūnu Žebriūnu, Juozu Saboliumi, Sauliumi Vosyliumi ir kt. aktorei padėjo juvelyriškai nušlifuoti savo profesionalumą. Jūratė Onaitytė sako, kad su visais gerais režisieriais jaučiasi esanti spektaklio ar filmo bendraautorė. Bet tokiai nuostatai “prigyti” reikėjo laiko: “Po pirmojo laimės gūsio, kad patekau į Dramos teatrą, patyriau šoką: negi aktorius yra tik vergas, beatodairiškai pildantis režisieriaus sumanymą? Kol tą pervertinau, labai kankinausi. Paskui pasakiau sau: jeigu tai bendraautorystė, vergavimo nėra. Aš galiu kūrybiškai ginčytis, siūlyti, bet keisti režisieriaus kūrybinės idėjos - negaliu. Jis yra spektaklio pradininkas”.

Jūratė Onaitytė prisipažįsta nemėgstanti pirštis. Niekada neprašė vaidmens pagal vadinamąją paraišką: “Aš moku išlaukti. O jeigu negavau, vadinasi, neskirta. Pavydo jausmo kolegoms neturiu”. Aktorė sakosi pamenanti tik vieną atvejį, kai perskaičiusi pjesę “Vaikščiojantis erdvėmis” bandė atsisakyti vaidmens. Pasak jos, nuojauta pasidarė labai aštri ir dažnai pasufleruoja, ar pavyks spektaklis. “Tačiau pradedi repetuoti ir visada lauki stebuklo”, - prisipažįsta ji.

Neseniai apie aktorę rengusi laidą Lietuvos televizijai Izolda Keidošiūtė surinko visą jos vaidmenų buhalteriją. Net gerai pasikausčiusi “Kino pasaulyje” vedėja nustebo, kad Jūratė Onaitytė tiek daug dirbo kine ir televizijoje. “Aš ilgiuosi kino. Jis kitoks nei teatras. Ten vaidmuo kuriamas ne taip nuosekliai kaip scenoje, bet aš turiu savo metodiką - tarsi iš viršaus žvelgčiau į šachmatų lentą ir dėliočiau epizodus. Šią vasarą nusifilmavau debiutanto juostoje vien iš nostalgijos kinui”, - pasakoja aktorė.

Savo pasaulį susikuria pati

Gilus, žemas balsas, trapi mergaitiška figūra, šviesūs plaukai iki pečių, atvira aukšta kakta... Iš to Jūratę Onaitytę išsyk atpažįsti gatvėje ar scenoje.

“Niekad nebandžiau keisti savo įvaizdžio - esu akademinė aktorė, ir man to nereikia. Juozo Statkevičiaus nurodymu “Hedai Gabler” pašviesinti plaukai - vienintelė permaina, išlikusi iki šiol. Nemėgstu perukų ir tiršto grimo, kuris “uždusina” emocijas. Ne mano stichija - lankytis grožio salonuose. Tiesa, dukros Kamilės dovaną gimtadieniui - kuponą grožio procedūroms, panaudojau ir likau patenkinta. Puošeiva savęs nepavadinčiau - iškilmėms tinkančiu drabužiu susirūpinau tik tada, kai užgriuvo jubiliejus. Jei pasitaiko netikėtų pinigų, pasilepinu delikatesais. Bet su pinigais yra taip, kaip sakė Ranevskaja “Vyšnių sode”: “Vakar buvo daug pinigų, šiandien mažai”... - atvirauja Jūratė Onaitytė.

Didelę laisvo laiko dalį aktorė sako skirianti iš naujo skaitomoms mėgstamiausioms knygoms: “Tai Dostojevskio, Markeso, Hesės, Kafkos, Kobo Abės, Folknerio kūriniai. Esu didelė Dostojevskio, kurį atradau besimokydama 9 klasėje, gerbėja. Suvaidinti jo kūrinyje buvo mano sena svajonė, todėl labai džiaugiuosi, kad dalyvauju kuriant spektaklį “Nusikaltimas ir bausmė”.