Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Tik didis gyvenimas užtarnauja milijardų pagarbą
2005-04-09
Remigijus JURGELAITIS
Pasaulis dar niekada nematė tokių laidotuvių, kokios vakar vyko mažiausioje pasaulio valstybėje Vatikane
“Kauno diena”, pažvelgusi į labiausiai pasaulį sujaudinusias pastarojo meto laidotuves, įsitikino, kad iki šiol nė prie vieno žmogaus karsto dar nėra stovėję didžiausi politiniai priešininkai, skirtingų religijų dvasiniai lyderiai, negedėjo milijonai žmonių, o laidotuvių nestebėjo milijardai visame pasaulyje.
Popiežius pagerbdavo šimtai tūkstančių
Popiežiaus Jono Pauliaus II atsisveikinimo ceremonija tapo pirmosiomis globaliomis laidotuvėmis pasaulio istorijoje. Šiam teiginiui pritaria visi - ir istorikai, ir religijos tyrinėtojai.
Bažnyčios istorikė ir Prezidento patarėja docentė Irena Vaišvilaitė pastebi, kad nė vieno Popiežiaus laidotuvėse nėra dalyvavę milijonai piligrimų iš viso pasaulio. Nors pontifikai visuomet buvo gerbiamos asmenybės, tačiau jų dar niekada nėra pagerbę kone 200 šalių prezidentai, vyriausybių vadovai ir monarchai. “To pasaulis dar neregėjo, - įsitikinusi religijos istorikė. - Nė vienos kitos laidotuvės nebuvo taip gerai matomos visame pasaulyje. Reikia kalbėti apie šiuolaikines technologijas, kuriomis protingai naudojosi ir pats Šventasis Tėvas. Be to, laidotuvės parodė pontifiko darbų ir pasiekimų mastą”.
Didžiulėmis bei įspūdingomis buvo laikomos ir Jono XXIII bei Pauliaus VI laidotuvės, tačiau, anot I.Vaišvilaitės, jos piligrimų srautais net negali lygiuotis su vakarykščia ceremonija. “Galėtume kalbėti apie šimtus tūkstančių piligrimų, bet ne apie penkis milijonus”, - sakė Bažnyčios istorikė.
Milijonai gedėjo Stalino
Ir istorikas profesorius Edvardas Gudavičius, ir docentė I.Vaišvilaitė sutaria, kad iki šiol istorijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris sulauktų tokio masto globalios pagarbos. “Labai gausios buvo Gandžio laidotuvės, tačiau jo gedėjo daugiausiai patys indai”, - įsitikinusi I.Vaišvilaitė.
Savo laiku milijonai žmonių gedėjo ir Sovietų Sąjungoje. Istorikas E.Gudavičius sako, kad su didžiuliu susidomėjimu pasaulis sutiko žinią apie Stalino mirtį. “Į Stalino laidotuves sąlyginai daug žiniasklaidos atvyko net iš kitos uždangos pusės. Jonas Paulius II tapo humanizmo ir gėrio simboliu, o jo antipodas, ko gero, ir būtų Stalinas. Turime atvirai pripažinti, kad milijonai sovietikų nuoširdžiai gedėjo Stalino”, - pastebi istorikas.
Profesorius ragina atkreipti dėmesį ir į krikščionių papročius. “Dar nuo ankstyvųjų Viduramžių piligrimai įpratę lankyti šventas vietas. Popiežiaus laidotuves derėtų matyti šiame kontekste. Pritariu tam, kad reikia atkreipti dėmesį ir į pakitusias žmonių galimybes. XI ar XII a. keliautojai neturėjo tokių”, - pastebi istorikas ir pritaria tam, kad globalias laidotuves didžiąja dalimi vis dėlto lėmė Popiežiaus asmenybė.
Motina Teresė suvienijo vargšus
Žvelgdami į labiausiai įsiminusias pastarojo meto laidotuves, tikintieji, ko gero, prisimena palaimintosios Motinos Teresės paskutiniąją kelionę. Milijonai maldininkų visame pasaulyje verkė, kai 1997 metų rugsėjo 13-ąją šimtai tūkstančių žmonių Kalkutoje ir milijonai prie televizijos ekranų atsisveikino su Motina Terese.
Kai atviras karstas su Motinos Teresės palaikais buvo pervežtas iš Kalkutos Šv.Tomo bažnyčios į Netaji stadioną, su palaimintąja vienuole atsisveikino maždaug pusė milijono žmonių. Tokia žmonių jūra buvo vadinama neįtikėtina, tuomet niekas net negalėjo prognozuoti, kad laidotuvėse gali dalyvauti ir 5 milijonai maldininkų.
Paskaičiuota, kad Motinos Teresės laidotuvių ceremoniją, per televiziją transliuotą į daugybę pasaulio šalių, stebėjo beveik milijardas žiūrovų. Ceremonijos pabaigoje Indijos kareiviai nugabeno karstą su Motinos Teresės palaikais į pagrindinius “Artimo meilės misionierių” namus, kur ji buvo palaidota dalyvaujant nedideliam skaičiui žmonių, tarp jų - ir tuometiniam Indijos ministrui pirmininkui Inder Kumar Gujral. Užuojautą reiškė ir pasaulio lyderiai, kai kurie jų dalyvavo laidotuvių iškilmėse.
Palaimintoji, kaip ir žemiškąją kelionę baigęs Jonas Paulius II, įveikė religines, kultūrines ir etnines ribas, kad pamokytų pasaulį, jog duoti yra palaimingiau, nei imti. Motina Teresė pasižymėjo nepaprasta dvasine vizija, pasiaukojančia meile, absoliučia pagarba žmogaus gyvybei.
Anot istoriko E.Gudavičiaus, Motinos Teresės rangas neprilygo Jono Pauliaus padėčiai ir galimybėms. “Motina Teresė neturėjo tokio didžiulio globalaus poveikio”, - vertindamas, kodėl palaimintosios laidotuvėse dalyvavo gerokai mažiau piligrimų, sakė profesorius.
Dianos tragedija tapo globali
Paprastai itin iškilmingos - karališkųjų asmenų laidotuvės. Europoje egzistuoja tradicija, kad visų Senojo žemyno karališkųjų šeimų atstovai susirenka į kitų monarchų atsisveikinimo apeigas.
Milijonų žmonių širdis sujaudino ir princesės Dianos žemiškosios kelionės pabaiga. Kai eismo katastrofoje žuvo princesė Diana, savo nesutarimais su princu Čarlzu ir draugiškais santykiais su Egipto milijardieriaus Al Fajedo sūnumi Dodžiu kėlusi rūpesčių skandalų vengiančiai Didžiosios Britanijos karalienei ir visiems Vindzorų rūmams, buvo ilgai svarstoma, kaip laidoti žuvusią princesę, kuri su sosto paveldėtoju išsiskyrė dar 1996 metais.
Nors buvo atsisakyta iškilmingų laidotuvių ceremonijų, tačiau su velione plūdo atsisveikinti šimtai tūkstančių britų, o jos laidotuvės tapo labiausiai jaudinančios šių laikų Britanijoje. Oficialiai ji nebepretendavo į sostą, todėl į Dianos laidotuves nebuvo susirinkę viso pasaulio lyderiai, tačiau žmonės gedėjo kone visoje Europoje, o jos laidotuvių ceremonija transliuota keliasdešimtyje šalių.
“Iš tiesų Dianos vestuves ir laidotuves buvo bandoma paversti globaliomis, tačiau nemanau, kad princesės laidotuves būtų galima lyginti su Jono Pauliaus II. Diana buvo žiniasklaidinė persona, todėl jos laidotuves per televiziją stebėjo milijonai pasaulio žmonių, o Londone vykusioje ceremonijoje dalyvavo daugiausia britai”, - pastebėjo I.Vaišvilaitė. Ji nurodo ir svarbiausią skirtumą - Dianos laidotuvėse žmonės verkė, o Šventojo Tėvo - džiūgavo.
Karalienę Motiną apverkė britai
Ne mažiau šiltesnių ir jaudinančių laidotuvių Britanija sulaukė, kai mirė visų britų mylėta Karalienė Motina. Prieš trejus metus, balandžio 9-ąją, su iškilmėmis ir ceremonijomis, kokių nebuvo nuo Vinstono Čerčilio laidotuvių 1965 metais, ji atgulė amžinojo poilsio - “mylimiausia tautos močiutė” ir britų stiprybės karo metais simbolis.
Pareikšti paskutinę pagarbą Velykų šeštadienį mirusiai Karalienei Motinai, kuri buvo 101 metų, kartu su karaliene Elžbieta II ir kitais karališkosios šeimos nariais atėjo tūkstančiai paprastų britų.
Vis dėlto Karalienės Motinos gedėjo daugiausia britai. Ir nors laidotuvės buvo iškilmingos, tačiau gana santūri visuomenės reakcija į Karalienės Motinos mirtį buvo didelis kontrastas masiniam gedului po princesės Dianos mirties 1997 metais. Britai neliko visiškai abejingi, jie plūdo atsisveikinti su “savo močiute”, kad galėtų praeiti pro karstą. 200 tūkst. žmonių eilėse stovėjo iki 12 valandų.
Be to, laidotuvių ceremonijoje dalyvavo septynių užsienio valstybių karališkieji asmenys, šalyje nedirbo valstybinės įstaigos, Londono Hytro oro uostas, didžiosios parduotuvės ir vertybinių popierių biržos. Kitose parduotuvėse ir gamyklose buvo paskelbtos dvi tylos minutės.
Labiausiai saugoma ceremonija
Praėjusių metų lapkritį viso pasaulio žvilgsniai krypo į Egiptą ir Palestiną, kur užsienio valstybių vadovai ir kiti aukšto rango pareigūnai bei paprasti žmonės atidavė paskutinę pagarbą palestiniečių prezidentui Jasirui Arafatui. Iškilminga laidotuvių ceremonija vyko Kaire, mieste, kuriame jis gimė ir iškėlė palestiniečių pasipriešinimo judėjimo vėliavą.
Vis dėlto šios laidotuvės nebuvo itin skaudžios visam pasauliui. Nors prieštaringai vertintas J.Arafatas buvo gerbiamas lyderis, tačiau palestiniečiams jis buvo kur kas daugiau nei paprastas tautos vadovas.
Šias laidotuves galima laikyti vienomis labiausiai saugomų, nes visą teritoriją glaudžiu žiedu buvo apsupę tūkstančiai juodai apsirengusių policininkų. Visų aplinkinių namų langai buvo uždaryti. Egipto valdžia tuomet ėmėsi itin griežtų saugumo priemonių per šią ceremoniją. Tai buvo pirmosios tokios svarbos laidotuvės Egipte nuo 1981-ųjų, kai mirė buvęs prezidentas Anvaras Sadatas.
Amerikiečiai gedi prie televizorių
Anot profesoriaus E.Gudavičiaus, pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinės Amerikos Valstijos masiškiausiai gedėdavo savo lyderių. “Amerikiečiai įpratę naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Prisiminkime Džono F.Kenedžio laidotuves - pasaulis jas stebėjo masiškai, bet milijonų Amerikos gatvėse ir aikštėse nebuvo”, - pripažįsta istorikas. Anot jo, tai jokiu būdu nereiškia, kad amerikiečiai masiškai negedėjo, tiesiog daugiausiai jų tai darė prieš televizorius, stebėdami tiesiogines transliacijas.
Panašios tendencijos vyravo, ir kai Amerika jausmingai atsisveikino su savo 40-uoju prezidentu Ronaldu Reiganu, kuriam Vašingtono Nacionalinėje katedroje buvo surengtos didingos valstybinės laidotuvės, per kurias dabartiniai ir buvę lyderiai šlovino kadenciją baigusį prezidentą kaip laisvės pranašą ir moralinį “šaltojo karo” nugalėtoją.
Skirtingai negu oficialios gedulingos iškilmės Vašingtone, R.Reigano laidotuvės Simio slėnyje (Simi Valley) buvo šiltas ir beveik šeimyninis renginys, kuriame dalyvavo apie 700 artimų draugų, iš kurių daugelį velionis prezidentas pažinojo dar iš Holivudo laikų. Ceremonija vainikavo šešias dienas trukusį gedulą, pilną nostalgiškų prisiminimų apie prezidentą, kuris po ilgos kovos su Alzheimerio liga mirė sulaukęs 93 metų amžiaus. Į laidotuves, kuriose dalyvavo 25 dabartiniai valstybių arba vyriausybių vadovai, 14 užsienio reikalų ministrų ir 11 buvusių valstybių vadovų, atvyko daug “šaltojo karo” su komunizmu veteranų. Viena garsiausių asmenybių čia buvo Margaret Tečer.
