Tėčio reiklumas pomėgių malonumo nesumažina


2005-06-14
Daiva VALEVIČIENĖ
Tėčio reiklumas pomėgių malonumo nesumažina

Kauniečių šeima į pasaulinį šachmatų turnyrą Prancūzijoje išlydės net dvi savo atžalas

Tomas Laurušas ką tik baigė antrąją “Varpelio” pradinės mokyklos, o jo sesuo Brigita - septintąją “Varpo” gimnazijos klasę. Tačiau dabar jiems - pats darbymetis. Reiklus tėtis, lyg tyčia susilaužęs koją, visą dieną namuose ir, nori ar ne, didžiąją laiko dalį tenka praleisti prie šachmatų lentos ar nagrinėjant sudėtingas partijas.

“Nesvarbu, kad abu vaikai gerai žaidžia šachmatais. Kol jų pasiekimai nebus įvertinti pasauliniu lygiu, paramos važinėjimui į varžybas nesulauksime”, - sako Gintaras Laurušas, kadaise pats siekęs įvairių sporto šakų aukštumų.

Prizams - atskiros lentynos

Brigitai ir Tomui žaisti šachmatais labai patinka. Tuomet ir tėčio paraginimai nesumenkina malonumo. Jo teigiamu įvertinimu vaikai akivaizdžiai džiaugiasi. “Jei būtų neįdomu, kas tais šachmatais šitiek laiko žaistų”, - dalykiškai paaiškina Brigita. Paauglė juokiasi, kad šachmatų turnyruose domisi žaidimu ir nėra pastebėjusi, ar tarp gabiausių sportininkų yra daug gražių vaikinų.

Ką tik Latvijoje vykusiose varžybose ji laimėjo penkias kovas iš septynių ir tai buvo pats geriausias Lietuvos komandos rezultatas. “Malonu, kai atsiduri didžiulio sąrašo priekyje. Jame šimtai pavardžių, o tavo - pirma”, - mėgina paaiškinti, kur slypi sportinis azartas, Brigita. Prie šachmatų lentų vaikai per varžybas rymo po keturias ar net aštuonias valandas.

Laurušų svetainės sekcijoje - daugybė laimėtų prizų. Jie sudėti ne bet kaip: kiekvieno taurės yra atskiroje lentynoje, kad niekada nepranyktų varžybų dvasia. “Taurės yra įteikiamos tik pirmosios vietos laimėtojui”, - paaiškina tėvas. Tomas tuojau pat garsiai perskaičiuoja savo ir sesės taures. Neseniai jam pavyko ją aplenkti.

“Jų, kaip šachmatininkų, jėgos yra apylygės. Tačiau Tomas - daug jaunesnis”, - patenkintas sako tėvas. Kiek vėliau jis pagiria ir dukrą - šiemet ji pasistengė, ir rezultatai akivaizdūs. Tačiau nepamiršta pridurti, kad Tomas Lietuvos čempionu savo amžiaus grupėje tapo jau tris kartus, o daugybos lentelę mokėjo būdamas trejų.

Didžioji šeimos matematikė yra mama. Lidija, būdama moksleivė, ne kartą dalyvavo matematikų olimpiadose ir šiaip buvo pirmūnė. Ji baigė studijas Vilniuje, Inžinieriniame statybos institute, ir gavo paskyrimą į Kaune buvusį Žemės ūkio projektavimo institutą, kurio bendrabutyje ilgai gyveno visa šeima.

“Gegužę mes su Lidija atšventėme 18-ąsias vedybų metines. Abu esame iš Kėdainių, klasės draugai, bet kol mokėmės, nedraugavome. Susitikome per pirmąjį klasės susitikimą”, - lakoniškai apie pradžių pradžią pasakoja Gintaras.

Šokti buvo nuobodu

“Tomas žaidžia šachmatais nuo penkerių. Būdavo, šeštadienio rytą atsikelia ir zirzia, kad eitume su juo žaisti. Arba važiuojame namo po varžybų, o jis pradeda įkalbinėti, kad grįžę eitume žaisti. Aš su juo išvis nemėgstu prie lentos sėsti. Kai buvo mažesnis, pralaimėjęs apsiverkdavo. O kad nepralaimėtų, net imdavo sukčiauti”, - neslepia Brigita. Dabar visa tai tenka kentėti vyriausiajam broliui, kuris šachmatus pamėgo palyginti neseniai.

“Visi mūsų vaikai - kovotojai. Jie pasiryžę siekti pergalės ir užsispyrę tai daro. Kol vaikai maži, labai svarbu, kad jiems sektųsi. Jei ne, tuojau praranda susidomėjimą ir nebenori lankyti treniruočių. Treneriai net perspėja apie psichologinį lūžį. Būna taip, kad varžybose pralaimėję dvi pirmas partijas pralaimi ir visas kitas, nors varžovai būna ir silpnesni. Todėl labai svarbu, kad šalia būtų artimi žmonės ir moraliai palaikytų”, - pasakoja mama.

“Kai Tomas buvo šešerių ir laimėjo prieš dešimtmetį berniuką, tas pravirko. Mūsų vaikas pasimetė, klausė, ar jam ką skauda. Tuomet jis dar daug ko nesuprato”, - prisimena tėtis. Užrašinėti partijos ėjimus jam teko išmokti anksčiau, nei rašyti. Pirmąjį kartą jis tiesiog nupiešė raides ir skaičius atvirkščiai, mat taip jie atrodė iš tos pusės, kurioje jis sėdėjo.

“Dabar šachmatais mokosi žaisti daug mažų vaikų, anksčiau tokių būdavo vienetai. Mano treneris, sužinojęs, kad turiu mažą brolį, pasiūlė jį atsivesti, o pati pradėjau žaisti devynerių”, - pasakoja Brigita.

“Ji lankė šokius, o po kelerių metų nustebo, kad vėl mokysis tų pačių, todėl su draugais nuėjo į šachmatininkų treniruotę. Taip ten ir užsikabino”, - juokiasi mama.

Prekybininkų stipendija

Brigita ir Tomas jau antrus metus tapo “Maximos jaunųjų talentų konkurso” laimėtojais. Visus metus kas mėnesį abu vaikai gaus po 50 litų, tačiau lengvabūdiškiems pirkiniams iš jų nubyrės tik centai. Viskas, kas patenka į Lidijos ir Gintaro Laurušų šeimos biudžetą, yra išleidžiama šachmatams.

“Tomui ir Brigitai tetrūksta vos kelių laimėtų varžybų su pajėgiais varžovais, kad jie patektų į oficialų pasaulio šachmatininkų reitingą”, - paaiškina Lidija Laurušienė. Tai reiškia, kad kelionės į varžybas tiesiogiai susijusios su tolesne vaikų sportine perspektyva. Nėra kitos išeities, kaip dalyvauti ir dalyvauti arba tiesiog atsisakyti tokio pomėgio.

Per metus jie visi drauge net šešis kartus vyko į Lenkiją. Keliauti nuosavu automobiliu yra pigiausia, be to, tuomet gali vykti visa šeima. “Dėl tų kelionių šachmatais susidomėjo ir mūsų vyriausiasis, šešiolikmetis Marijus. Kol jis žaidė krepšinį, buvo tarsi atskirtas nuo šeimos. Mes važiuojame, jis lieka, o ir namie daugiausiai šnekamės apie šachmatus”, - prisipažįsta Lidija.

Liepą Brigita ir Tomas vyks į pasaulinį šachmatų čempionatą Prancūzijoje. Todėl jie neišvažiavo atostogauti pas močiutę kaip vyriausias jų brolis.

Neramu išleisti vieną

“Esu sugraudinta “Varpelio” mokyklos direktorės pastangų surasti rėmėjus, kurie apmokėtų Tomo kelionės į Prancūziją išlaidas. Ji tai padarė savo iniciatyva, suprasdama mūsų padėtį. Mūsų algos mažos. Tomukas jau antrą kartą vyksta į pasaulio čempionatą, pernai vieną išleidome į Graikiją”, - sako Lidija, ir nesunku suprasti, kaip jaučiasi tėvai, išleisdami tokį jauną žmogutį tolimon kelionėn vieną.

“Išleidome į šachmatų varžybas, o jis sugrįžo tarsi būtų buvęs bokso turnyre, sumušta nosimi”, - sako Gintaras Laurušas.

“Susimušiau baseine, po varžybų eidavau ten maudytis”, - pasiteisina baltadante šypsena blykstelėjęs Tomas. Tėvai neslepia, kad jaunėlis, trečiasis jų vaikas, yra padykęs, labai judrus ir šiek tiek palepintas. Tomas santūriai prisipažįsta, kad jam išties daroma daugiausiai nuolaidų.

“Jis padarė stebuklą. Iš 130 vaikų iki 10 metų grupėje Tomas laimėjo 34 vietą. Visi buvo šalių čempionai, o svarbiausia - jis laimėjo prieš daug vyresnius. Dveji metai, esant tokio amžiaus, yra labai daug. Iš pradžių varžovai stebėjosi, kad reikės su tokiu mažu vaiku varžytis. Po pirmųjų partijų jam teko žaisti su labai pajėgiais varžovais, o taip irgi būna ne visuomet”, - didžiuojasi tėvas.

“Dažnai būna taip, kad iš lentelės apačios kyli į viršų ir žaidi palaipsniui - su vis stipresniu varžovu. Tačiau Tomas laimėjo ir atsidūrė viršuje, kur kiekvienas varžovas yra ypač stiprus”, - mėgina paaiškinti subtilybes Brigita. Jai priklauso nemaži nuopelnai šachmatinėje brolio karjeroje - tai ji, pasiėmusi mažylį iš vaikų darželio, vedžiodavosi į treniruotes. Dabar tėvai džiaugiasi ne tik dėl to, kad dukra išsikovojo teisę dalyvauti pasaulio čempionate, bet ir dėl savo pačių ramybės - ji, kaip įprasta, prižiūrės mažąjį.