Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Tarpukario Kauno milijonieriai garsėjo ne tik turtais
2005-01-08
Virginija SKUČAITĖ
Laikinojoje sostinėje netrūko apsukrių žmonių, praturtėjusių įmanomais ir neįmanomais būdais
Tarpukariu pelningomis buvo laikomos gydytojų, advokatų, inžinierių specialybės, tačiau jie praturtėdavo palaipsniui. Greičiausiai turtuoliais tapdavo bankininkai, ministrai ar net paprasčiausi apsukrūs žmonės. Tarp jų buvo ir moterų.
Vilijampolės generolienė
Tokia pravardė buvo prisegta Verai Serebriakovienei, kurią anuomet laikė turtingiausia moterimi ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje. Mat šiai moteriai priklausė devynios galybės žemės plotų Vilijampolėje palei Panerių, Varnių ir Kėdainių gatves. Tose vietovėse žemė buvo padalyta į sklypelius namams statyti ir pardavinėjama po 4-10 litų už kvadratinį metrą. Nors dalis jos žemių po reformos buvo išdalyta sklypininkams, tačiau savininkė nebuvo nuskriausta. Už prarastuosius plotus ji gavo “smėlynų” upės pakrantėse, kurie ilgainiui tapo auksiniai.
V.Serebriakovienės dvaras Vilijampolėje užėmė daugiau nei 200 ha žemės plotą. Paskaičiuota, kad už vieną dvaro žemės hektarą ji gaudavo iki 100 tūkstančių litų. Tad nenuostabu, kad Vilijampolės savininkė ramiai ir patogiai gyveno Prancūzijoje. Milijonierė kartais atvažiuodavo savo reikalais į Kauną ir tuomet apsigyvendavo prabangiausiame viešbutyje. Vienas iš jos reikalų įgaliotinių buvo Martynas Yčas.
Šimtinėmis prisidegdavo cigarus
Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuo Aleksoto ar Žaliakalnio gerai matėsi mūrinis milžinas Kęstučio gatvėje. Jis buvo laikomas vienu iš puošniausių ir stilingiausių namų laikinojoje sostinėje. Tai buvo šešių aukštų pastatas, tviskėjęs nikeliu, šlifuotais stiklais, ąžuolo mediena. Name veikė du liftai. Šis pastatas iki šiol vadinamas Lapėno namu (architektas F.Vizbaras).
Jonas Lapėnas vienu metu buvo garsiosios akcinės bendrovės “Maistas” valdytojas ir akcininkas, gabus ekonomistas, savo karjerą pradėjęs provincijos kooperatyve pardavėju. Be šio įspūdingo pastato, įsigijo ir Žiegždrių dvarą. J.Lapėnas buvo ir kitų stambių įmonių akcininkas. Apie šį Kauno turtuolį ano meto spaudoje rašoma, kad jis buvo nesunkiai prieinamas, malonus, sąmojingas, mandagus žmogus. Nebaigus nagrinėti baudžiamosios bylos dėl vadovavimo “Maistui”, J.Lapėnas mirė. Taip ir nesužinojo, kad buvo išteisintas.
Pirmos kartos turtuoliu tapo ir Pašto valdybos direktorius Adolfas Sruoga, bizniavęs pašto ženklais. Spaudoje rašoma, kad dalį spausdinamų ženklų jis liepdavo tyčia sugadinti, nes jie buvo labiau vertinami filatelistų, noriau perkami užsienyje. Tvirtinta, kad jis nurašydavo dalį ženklų ir, užuot juos sudeginęs, parduodavo. Turčius mėgo švaistytis pinigais - restoranuose šimtinėmis prisidegdavo cigarus, o žmonai Paragvajuje nupirko kavamedžių plantaciją. Greičiausiai tik tiek ir liko iš nedoru būdu uždirbto turto, nes apsukriam turčiui buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos. Jų eiga domėjosi viso pasaulio filatelistai. Teismo sprendimu buvo konfiskuotas A.Sruogos turtas, paskirta 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
Tabako milijonieriai
Anuomet Kaune beveik kiekviename name buvo galima rasti popierėlį su brolių Salomonų pavarde. Mat septyni broliai Salomonai valdė didžiausią Lietuvoje tabako ir papirosų fabriką Kaune. Turėjo jie tokių fabrikų ir kituose Lietuvos miestuose, buvo pelningų įmonių dalininkai, didžiausios vyno ir alaus daryklos Klaipėdoje akcininkai. Broliai milijonieriai Kaune turėjo keletą puikių namų, vadintų rūmais.
Startinį kapitalą broliams sukrovė jų tėvas Izraelis Salomonas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą atidaręs mažą tabako fabrikėlį, kuriame gamino paprastą machorką ir “Bakūną”. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, I.Salomonas įsteigė papirosų fabriką Kaune ir pasikvietė į talką septynis savo sūnus. Netrukus šiame fabrike dirbo 150 žmonių.
“Amerikonų” pėdsakai
Žodis “amerikonas” Lietuvoje nuo seno prigijo kaip turtingo žmogaus sinonimas, tačiau į nepriklausomą Kauną anuomet grįžo nedaug “amerikonų”, nes grįžusieji iš JAV mėgo kurtis Lietuvos kaime. Viena grupelė “amerikonų”, buvusių darbininkų ir amatininkų, brangiai pardavusi dolerius, nusipirko Šančiuose žemės ir ten pastatė “Drobės” fabriką. Ilgainiui jis akcininkams davė pasakiškus pelnus, už kuriuos buvę paprasti žmonės nusipirko didžiulius namus Kauno centre, o dvarus ir pilis - jo apylinkėse. Atėjus bolševikams, pralobusieji buvo uždaryti į Pravieniškių kalėjimą, kur daugelis ir žuvo.
“Amerikonas” Jonas Romanas, kilęs iš Šiaulių apskrities, užaugo JAV, ten studijavo ekonomiką, susidomėjo verslu. Drauge su kitais bendraminčiais lietuviais įsteigė Amerikos lietuvių prekybos bendrovę, buvo išrinktas jos pirmininku. Kaip minėtos bendrovės įgaliotinis, Jonas Romanas 1920 m. atvyko į Lietuvą, įsteigė Amerikos lietuvių prekybos bendrovę, nemaža įmonių, vadovavo Tarptautiniam bankui. J.Romano energingai ir pelningai veiklai koją pakišo... kalėjimas. Mat bankininkas ir biznierius už tai, kad 1927 m. nušovė karo gydytoją Joną Brundzą, kuris draugavo su jo žmona, buvo nuteistas kalėti... šešerius metus sunkiųjų darbų kalėjime. Atlikęs bausmę pavyduolis grįžo į JAV. Iš visos jo veiklos Kaune liko automobilių remonto dirbtuvės Kęstučio ir Maironio gatvių sankirtoje. Pažymėtina, kad J.Romanas buvo vienas iš Lietuvos aeroklubo steigėjų.
Du broliai “amerikonai” Pociai Kaune išgarsėjo tuo, kad Laisvės alėjoje pastatė kino teatrą “Forum”, kelis didelius namus Laisvės alėjoje, kituose miesto rajonuose. Pastatytus namus broliai pelningai parduodavo.
Tarp garsiųjų “amerikonų” minimi ir kiti į Kauną atvykę gyventi lietuviai, kurių didingi namai miesto centre dunkso iki šiol.
P.Mažylis uoliai kalė pinigus
Tarp Kauno gydytojų pačiu turtingiausiu buvo laikomas Pranas Mažylis, kuris būdamas studentas garsėjo socialistinėmis ir net revoliucinėmis pažiūromis. Zigmas Toliušis, prieš pusę amžiaus aprašęs Kauno ir Lietuvos turtuolius, mini, kad P.Mažylis, tapęs moterų ligų gydytoju, užmiršo jaunystės idealus ir uoliai kalė pinigus. Pasistatęs Kęstučio ir S.Daukanto gatvių kampe didžiulį keturių aukštų namą, sakoma, jame uždirbdavo pasakiškas sumas, nuomojo patalpas Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmams. Pastatė P.Mažylis ir ligoninę, kuri veikia iki šiol ir vadinama jo vardu. Anot Z.Toliušio, P.Mažylis prisitaikė ir prie sovietinės santvarkos. Mat, net ir netekęs savo namų, gyveno puikiai.
Vytauto kalne, prie Kauno sporto halės išsirikiavę senieji tarpukario Lietuvos namai dar mena savo buvusius savininkus. Vienas iš jų buvo Baronas, kuriam priklausė garsiausias anuomet restoranas “Metropolis”. Jame rinkdavosi turtingiausi, žinomiausi Kauno žmonės. Mirus Baronui, restorane šeimininkavo jo žmona.
Fantastinis brolių Vailokaičių turtas
Juozas ir Jonas Vailokaičiai buvo laikomi turtingiausiais žmonėmis ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje. Jiems priklausiusio vien Ūkio banko kapitalas siekė 15 mln. Lt.
Vyresnysis brolis kunigas Juozas buvo populiaraus prieš I pasaulinį karą savaitraščio “Šaltinis” leidėjas ir redaktorius, pasižymėjęs ūkiniais ir finansiniais gabumais. Brolis Jonas I pasaulinio karo metu darbavosi Rusijoje kaip kariuomenės tiekėjas, naudodamasis brolio įkurtu smulkaus kredito bankeliu (jis buvo įkurtas Jono vardu). Iš tiekimo kariuomenei ir kitų operacijų broliai Vailokaičiai uždirbo didelius pinigus, kuriuos gerai investavo. Jie įsteigė Kaune Ūkio banką, kurį parėmė kunigija ir Krikščionių demokratų partija. Bankas tuomet uždirbdavo milžiniškus pinigus iš dolerių, kurie plaukė iš JAV į Lietuvą (bankas dolerius išmokėdavo markėmis, o dolerius parduodavo Berlyne).
Būtent Vailokaičiai įsteigė “Maistą”, Palemono plytinę, “Metalą”, Cukraus bendrovę, kuri pirmoji Lietuvoje pradėjo auginti cukrinius runkelius ir gaminti cukrų. Įsteigė jie ir kitas įmones, naudingas ne tik jiems, bet ir kraštui. Kaune broliai įsigijo didelį namą, kuriame įsikūrė Ūkio bankas, Aleksote nusipirko dvarus, pastatė prieš pat karo pradžią Vienybės aikštėje penkių aukštų namą, kurį vokiečiai traukdamiesi susprogdino.
Po karo Jonas Vailokaitis išvyko į Vakarus, o Juozas buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžęs kunigavo Kauno apylinkėse.
