Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Tarp nostalgijos ir išpažinčių
2005-11-19
Vytauto Žalakevičiaus atminimui skirtame vakare savo mokytoją ir bendražygį prisiminė ryškiausius savo vaidmenis jo filmuose sukūrę aktoriai
Trečiadienį Kauno apskrities viešosios bibliotekos kino klubo “Penkios žvaigždutės” renginyje, skirtame režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus atminimui, dalyvavo aktoriai Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis, bene reikšmingiausius savo karjeroje vaidmenis sukūrę Maestro režisuotuose filmuose.
Vyravo kaunietiška tema
Renginio pradžioje parodytame paskutiniajame interviu režisierius Vytautas Žalakevičius atvirai pasakojo apie savo motiną ir tėvą, A.Smetonos laikų kariuomenės karininką, mokslus Kaune ir Kinematografijos institute Maskvoje, visą jaunystę jaustą represijų baimę ir šeimoje įgytus kompleksus. Akivaizdu, kad tokia patirtis negalėjo neatsispindėti brandumą pasiekusio menininko kūryboje.
Kaunietišką temą pratęsė ir abu vakaro svečiai. Donatas Banionis taip pat gimęs Kaune ir turi gražių su mūsų miestu susijusių prisiminimų. O Regimantas Adomaitis iki 1967 metų buvo Kauno dramos teatro aktorius, iš laikinosios sostinės (jau po filmo “Niekas nenorėjo mirti”) išplaukęs į platesnius teatro ir kino vandenynus.
Apie praeitį - rimtai ir su šypsena
Abu aktoriai sielojosi, kad dabar vis labiau kiną ir teatrą užgožia komercinė produkcija ar vienkartiniai eksperimentai, nieko neduodantys nei išprususio žiūrovo intelektui, nei sielai, nei jausmams. Užtai reikėjo matyti, su kokiu džiaugsmu akyse ir kokiomis begalinio dėkingumo intonacijomis Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis kalbėjo apie savo mokytoją ir bendražygį.
Tiesa, Juozo Miltinio vadovaujamame Panevėžio dramos teatre jau suvaidinęs ne vieną ryškų dramatinį vaidmenį, pirmuose Vytauto Žalakevičiaus filmuose (“Adomas nori būti žmogumi”, “Vienos dienos kronika”) Donatas Banionis vis gaudavo jam nepatinkančius aferistų vaidmenis, kuriuos pats laiko nesėkmingais. Aktoriaus net pacitavo vieno lietuvių kritiko žodžius, girdi, “Niekas nenorėjo mirti” būtų visai neblogas filmas, jeigu jo Banionis nebūtų sugadinęs...”
Pirmieji lietuvių recenzentų atsiliepimai apie “Niekas nenorėjo mirti” iš tikrųjų buvo arba labai kritiški arba atsargūs. Ir tik po to, kai tūlas rusų kritikas parašė apie “gerą vesterną”, kurį sukūrė lietuviai, požiūris pasikeitė, o po metų būrys filmo kūrėjų buvo apdovanoti Valstybine premija.
Ginčai apie istorinę tiesą
Dėsninga, kad Vytauto Žalakevičiaus kūrybai skirtame vakare ir dalyvių, ir žiūrovų mintys vis sugrįždavo prie režisieriaus šedevro “Niekas nenorėjo mirti”. Su apmaudu buvo kalbama apie tai, kad žiniasklaidoje ar viešai vis pasigirsta, švelniai kalbant, keistoki šio filmo vertinimai. Tai sužinome, kad kažkam iš filme vaidinusių aktorių gėda jį net prisiminti, nes “Niekas nenorėjo mirti” neva iškraipo pokario Lietuvos istoriją. Tai garsus žurnalistas ir buvęs signataras (dar Prezidento R.Pakso) laikais per televiziją sako, kad gėda visai Lietuvai, jog po dvylikos nepriklausomybės metų į užsienį (Gruziją) vežamas filmas, “šlovinantis stribus ir reabilituojantis enkavedistus”.
Prisiminę ir pokalbius su režisieriumi filmavimo metu, ir svarbiausias filmo vietas Donatas Banionis ir Regimantas Adomaitis buvo vienos nuomonės - apie stribų ir enkavedistų šlovinimą gali kalbėti tik piktavalis arba filmo niekada nematęs žmogus. Sovietinių kompromisų filme tikrai nedaug. Nereikia jokio padidinamojo stiklo, kad pastebėtum jau chrestomatinius “perliukus”, perteikiančius paprasto pokario lietuvio požiūrį į sovietų valdžią. Juk į siūlymą imti rusišką šautuvą Broniaus Babkausko suvaidintas valstietis Marcinkus atsako be jokių užuolankų: “Nusišikt man ant jūsų šautuvo, jeigu jau po teisybei...” O Laimono Noreikos herojus į klausimą, su kuo jis - su lietuviais ar su sovietais, atsako ne prasčiau: “O aš - su savo boba... Ką, bloga politika?”
Šilto ir prasmingo susitikimo su aktoriais Donatu Banioniu ir Regimantu Adomaičiu finaliniu akcentu tapo paties Vytauto Žalakevičiaus dažnai kartoti žodžiai: “Kaip sakė senovės romėnai - mes padarėme, ką galėjome, o tie, kurie ateis po mūsų, tepadaro daugiau”.
