Kur leidžiate vasaros atostogas?
Savaitės apklausa:
0
Tariamų šūvių pėdsakais
2003-07-05
Virginija SKUČAITĖ
Po “Lituanikos” žūties Soldino apylinkėse legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno palaikai bei lėktuvo liekanos buvo atgabenti į Kauną. Čia 1933 m. liepos 24 d. buvo sudaryta pulkininko aviacijos inžinieriaus A.Gustaičio vadovaujama komisija katastrofos priežastims tirti. Tuo pat metu Kaune, Teismo medicinos institute, buvo atliktas žuvusiųjų lakūnų kūnų medicininis tyrimas. Tačiau niekas atidžiai nesidomėjo žuvusiųjų drabužiais, asmeniniais daiktais. Tik 1982 m. buvo leista juos restauruoti.
Aviacijos inžinierių išvada
Pasibaigus kelis mėnesius trukusiam katastrofos priežasčių tyrimui, A.Gustaičio vadovaujama komisija tvirtino, kad lakūnai buvo labai gerai pasirengę skrydžiui, nes labai tiksliai įveikė sunkiausią kelionės etapą per Atlanto vandenyną. Tad kas privertė lakūnus, telikus vos 650 km iki Kauno, naktį labai blogu oru pasukti iš suplanuoto maršruto ir skristi katastrofiškai žemai? Komisijos nuomone, tokio pavojingo skridimo motyvai galėjo būti du: lakūnai norėjo susiorientuoti vietovėje arba ieškojo vietos nutūpti. Tačiau pirmoji versija neįtikima - lakūnai turėjo visus prietaisus, leidžiančius skristi net ir aklai. Vadinasi, lakūnai ieškojo vietos nutūpti. Kas galėjo juos priversti tai daryti?
Galėjo būti dvi priežastys: benzino stoka arba pradėjęs gesti variklis. Tai, kad benzino stoka, komisija paneigė. Mat po katastrofos sparniniame bake buvo rasta apie 50 l benzino (beveik valandai skrydžio). Kiti bakai buvo suplyšę katastrofos metu ir todėl sunku pasakyti, kiek juose buvo benzino. Tačiau, komisijos nuomone, jo dar buvo būtų pakakę 7 valandų skrydžiui. (Jei lakūnai būtų pastebėję, kad nakčiai benzino nepakaks, būtų mėginę nutūpti prieš sutemstant.) Tad liko viena priežastis, vertusi lakūnus pasukti Berlyno link, - pradėjo gesti variklis.
“Lituanica” buvo pastebėta liepos 17 d. 0 val. 15-20 min. virš Berlincheno (vokiečių stovykla), kur ji padarė porą ratų, tačiau nutūpti negalėjo. Už 33 km nuo Berlincheno lakūnai, matyt, pastebėjo šviesesnę vietą. Norėdami įsitikinti, ar tai nėra tinkama vieta nusileisti, skrido žemai ratu. Dėl labai blogo matomumo ir, suprantama, nuovargio nepastebėjo išsikišusių medžių viršūnių. Daranti posūkį “Lituanika” sparnu juos užkabino. Jėga, kuria atsitrenkė lėktuvas į medžius, buvo tokia didelė, jog nekėlė abejonių, kad tai atsitiko skrydžio metu, o ne tupiant.
Komisija nerado jokių šūvių pėdsakų nei variklyje, nei benzino ar tepalų bakuose. Apšaudytas Berlinchene (tuo tikima iki šiol) lėktuvas negalėjo nuskristi dar 33 km. Lakūnai ieškojo vietos nutūpti, nes audros blaškomo lėktuvo variklis dirbo silpnai. Komisija nustatė, kad to priežastis - užsiteršęs aliuminio rūdimis benzino filtras ir karbiuratorius. Komisija atmetė pašovimo versiją kaip gryną prasimanymą.
Prisiminimai nesutampa su tikrove
Į Teismo medicinos institutą Kaune ąžuoliniai karstai su S.Dariaus ir S.Girėno palaikais buvo atvežti liepos 23 d. vėlai vakare. Pradėję irti lakūnų palaikai porą dienų buvo mirkomi, plaunami ir valomi specialiose voniose. Tik po to specialistų komisija, vadovaujama Teismo medicinos instituto direktoriaus profesoriaus K.Oželio, apžiūrėjo lakūnų kūnus ir surašė teismo medicinos apžiūrėjimo aktą. Komisijos nuomonė buvo vieninga - lakūnai žuvo staiga dėl mirtinų sužalojimų katastrofos metu. Jokių šūvių pėdsakų nerasta. Tokią išvadą patvirtino ir antrą kartą 1964 m. atlikta teismo medicinos ekspertizė.
Tačiau po anatomijos profesoriaus J.Žilinsko mirties (jis dalyvavo apžiūrint lakūnų kūnus ir juos balzamavo) Lietuvą pasiekė jo prisiminimai, kuriuose profesorius užuominomis kalba apie galimą lakūnų pašovimą.
Profesorius J.Žilinskas Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo gydytoju fronto linijose ir ligoninėse. Tad gerai žinojo, kaip atrodo šautinės žaizdos. Savo prisiminimuose J.Žilinskas rašo apie apvalias gilias susisiekiančias žaizdas lakūnų galvose ir kojose, kurias galėjo padaryti kulkos (peršautomis galvomis skrido 33 km?). Aptiktas žaizdas J.Žilinskas norėjo parodyti K.Oželiui, tačiau jis “tik numojo ranka ir išėjo”. Savo prisiminimuose J.Žilinskas tvirtina, kad protokolo nepasirašė, tačiau Lietuvos valstybės archyve saugomuose teismo medicinos apžiūrėjimo aktų originaluose jo parašas yra. Sunku patikėti, kad kas nors galėjo padirbti profesoriaus parašą (būtų nesunku klastą įrodyti net ir dabar).
Rentgenas nepadėjo
J.Žilinskas pats balzamavo lakūnų kūnus. Jis tai norėjo atlikti neįprastu būdu - konservuoti taip, kad kūnai būtų permatomi. “Gal kur pamatysiu šovinį, jeigu jis yra kūne”, - rašė profesorius. Tačiau tokiam konservavimui pristigo pinigų.
Tuomet profesorius, kankinamas įtarimų, nutarė tyrimams panaudoti rentgeną. Tačiau niekas nenorėjo priimti lavonų tokiems tyrimams. Profesoriui pagaliau pavyko įkalbėti gydytoją Zachirą savo klinikoje peršviesti lakūnų palaikus. Šūvių pėdsakų paieškos vyko vidurnaktį. Tačiau kulkų nerasta. “Bet vis tiek negaliu tvirtinti, kad mūsų lakūnai nepašauti”, - rašė prisiminimuose J.Žilinskas. Beje, jis kiekvieną balzamavimo dieną aprašė 50-yje dienoraščio puslapių, kuriuose gausu jo pastabų.
Prieš balzamuojant lakūnų kūnus, prof. J.Žilinskas pakvietė S.Dariaus žmoną Jaunutę apžiūrėti žuvusiųjų kūnus. Po to ji konstatavo, kad jokių šautinių žaizdų nei kūnuose, nei veiduose nepastebėjo.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad profesoriaus amžininkai kalbėjo apie antivokiškas jo nuotaika. Tai galėjo turėti įtakos jo hipotezei apie lakūnų pašovimą anuometinės Vokietijos teritorijoje. Beje, J.Žilinsko žmona viename 1965 metų laiške (jis saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje) tvirtino, kad profesorius savo prisiminimuose apie lakūnų kūnų apžiūrėjimą ir balzamavimą nieko sensacingo neparašė.
Istorinis radinys po 50 metų
Vytauto Didžiojo karo muziejaus skyriaus vedėja Dalia Naujalienė teigia, kad žuvusių lakūnų drabužiai ir daiktai pasiekė muziejų netrukus po to, kai buvo parvežti S.Dariaus ir S.Girėno palaikai.
Katastrofos metu sudraskyti, sumirkę tepaluose, aptaškyti krauju lengvi vasariniai lakūnų drabužiai iki 1982 metų buvo saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Beje, jie buvo eksponuoti. Tad, pavyzdžiui, marškiniai buvo išskalbti. Tragiško skrydžio 50-ųjų metinių išvakarėse pagaliau buvo leista restauruoti lakūnų drabužius ir asmeninius daiktus. Tai atliko Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras. Dalis darbuotojų, restauravusių S.Dariaus ir S.Girėno drabužius bei asmeninius daiktus, dirba iki šiol.
Tekstilės restauravimo skyriaus restauratorės Dalia Valujevičienė ir Elena Jazbutienė 1982 m. buvo jaunos specialistės, neseniai baigusios anuometinį Dailės institutą. Joms kartu su jau mirusia Brone Pinkevičiūte (ji restauravo lakūnų švarkus ir konservavo pošalmį) teko restauruoti lakūnų drabužius.
“Restauravimo darbai prasideda nuo cheminio valymo. Aš valiau Stasio Girėno drabužius. Turiu dabar prisipažinti, kad prieš tai apžiūrėjau juos neatidžiai. Mat, lygindama išvalytas kostiumo kelnes, laikrodžiui nešioti skirtoje kišenėlėje radau pusantro šimto dolerių. Tai buvo penki banknotai, vienas iš kurių buvo 100 dolerių vertės”, - pasakojo Elena Jazbutienė.
Jauna mergina tuos cheminį valymą atlaikiusius banknotus atidavė išlyginti Grafikos skyriaus specialistėms ir grąžino muziejui. Restauratorė tvirtino jokių kulkų paliktų žymių nė viename drabužyje nepastebėjusi. Atkreipusi dėmesį į tai, kad S.Girėno liemenė buvo be sagų.
Elena sakė vėliau girdėjusi, kad jos rasti pinigai buvo iš vitrinos muziejuje pavogti. Tik atsitiktinumas lėmė, kad jie vėl grįžo į vietą. Tačiau Vytauto Didžiojo karo muziejaus skyriaus vedėja Dalia Naujalienė sakė, kad šioje detektyvinėje istorijoje yra netikslumų. Iš ekspozicijos buvo pavogti oficialiai su daiktais patekę lakūnų pinigai, o ne rastieji S.Girėno kelnių kišenaitėje. Beje, vaikigaliai, mėginę vogti dolerius, buvo greitai sučiupti.
Restauratorių tikslas
Dalia Valujevičienė sakė, kad restauratorės turėjusios tik vieną užduotį - restauruoti drabužius. Tačiau jos žinojo versiją apie lakūnų pašovimą, todėl dirbdamos buvo atidžios. “Visi drabužiai buvo supjaustyti taip, kad būtų lengva išimti lakūnų kūnus. Švarkai buvo perkirpti išilgai nugaros, o liemenės - priekinėje viršutinėje dalyje skersai. Net kaklaraiščių kilpos buvo perkirptos”, - pasakojo Dalia, žvelgdama į senas drabužių nuotraukas ir restauravimo darbų užrašus.
Restauratorė sakė jokių šūvių pėdsakų nepastebėjusi. “Ne restauratorių darbas ieškoti kulkų pėdsakų. Užsakovams reikėjo drabužius prieš valymą atiduoti teismo ekspertams. Tačiau tai niekam nerūpėjo, - prisiminė Dalia. - Adydamos drabužius nepastebėjome, kad būtų kurioje nors vietoje iškirpta medžiagos naikinant kulkos paliktą pėdsaką. Nebuvo skylių ir liemenėse. Tik smarkiai suplėšytos kelnės, švarkai ir marškiniai”.
Drabužius restauratorės suadė taip, kad matytųsi visos pažeistos audinių vietos. “Restauravimas turi būti grįžtamas. Tai reiškia, kad restauravimo technologija neturi nei pakenkti daiktui, nei jį pakeisti”, - aiškino Dalia Valujevičienė.
Tragedijos pėdsakai
Čia minimo Restauravimo centro direktorė Jūratė Senvaitienė, kai buvo restauruojami lakūnų drabužiai ir daiktai, dirbo restauravimo technologijų mokslinių tyrimų skyriuje. Sakė apie kulkų paliktus pėdsakus lakūnų drabužiuose nieko negirdėjusi. Tyrusi, kuo pažeisti (alyva, pelėsiu ir pan.) drabužiai ir asmeniniai daiktai.
Asmeninius lakūnų daiktus, užrašus, žemėlapius restauravo Grafikos restauravimo skyriuje dirbusios Gražina Drėmaitė, Audronė Želvienė, Nijolė Murelytė. Pastaroji taip pat teigė nepastebėjusi kulkų pėdsakų.
Restauruotuose daiktuose palikti visi tragedijos pėdsakai - įbrėžimai, šviesios po valymo alyvos dėmės, kitos žymės. Kulkų pėdsakų nėra. Anot Jūratės Senvaitienės, restauratoriai neturi teisės naikinti istorijos pėdsakų. Tad mitas apie “Lituanikos” pašovimą taip ir lieka mitas.
