Mirties bausmė Lietuvoje panaikinta beveik prieš ketverius metus, tačiau jos grąžinimo šalininkų gretos gausėja
Visuomenės apklausos liudija, kad net 75 procentai lietuvių pasisako už mirties bausmės sugrąžinimą. Tai - 6 procentais daugiau negu pernai. Rūsčios bausmės šalininkų gretų gausėjimo priežastis labai paprasta: nusikaltėliai tiesiog įsisiautėjo. Artėjant nakčiai atokius kaimus sukausto baimė. Situacija miestuose - ne geresnė.
Visuomenės apklausų duomenimis, lietuviai (kartu su lenkais) yra vieni aktyviausių mirties bausmės šalininkų Rytų ir Centrinėje Europoje. Juos lenkia tik rumunai, kurių net 79 proc. pasisako už aukščiausios bausmės sugrąžinimą.
Diskusijos dėl humanizmo
Mirties bausmės šalininkai, susidurdami su priekaištais, jog gyvybę iš žmogaus gali atimti tik Aukščiausiasis, atsikerta, kad, jeigu piktadarys nesivadovauja tokia nuostata, tai kodėl ji turi būti taikoma būtent jo atžvilgiu.
Aukščiausios bausmės sugrąžinimo šalininkai išpažįsta principą akis už akį. Tačiau statistika liudija, kad valstybėse, kuriose taikoma būtent ši nuostata, nusikalstamumas nesumažėjo.
Kai mirties bausmės šalininkų tapo tiek daug, jie, diskutuodami su oponentais, kaip papildomą kozirį pasitelkia argumentą, jog nuosprendžių vykdymas šiais moderniais laikais gali būti jau ne toks šiurpus kaip anksčiau: suleidai į veną porciją nuodų, ir žmogelis be kančių iškeliavo į dausas.
Taigi viena pusė mėgina humanizuoti pačią mirties bausmės vykdymo technologiją. Tačiau kita teigia, kad bet koks mirties bausmės vykdymas iš esmės yra antihumaniškas.
Gandai apie išsigelbėjimą
Paskutinį kartą Lietuvoje mirties bausmė buvo įvykdyta vadinamosios Vilniaus brigados vadeivai Borisui Dekanidzei. Jį teismas pripažino kaltu dėl žinomo Lietuvos žurnalisto, vieno Respublikos leidėjų - Vito Lingio nužudymo 1993 metais.
Po mirties nuosprendžio įvykdymo B.Dekanidzei pasklido kalbų, kad esą jis nuo teisingumo išsisuko ir pabėgo į užsienį, o vietoj jo buvo palaidotas kažkoks valkata.
Oficialios institucijos tas paskalas paskubomis paneigė, bet dalis visuomenės buvo linkusi manyti, kad gandų be pagrindo nebūna.
Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų paminėta, Kauno dienai šiomis dienomis garantavo, kad negali būti jokių kalbų apie Dekanidzės išsisukimą nuo mirties nuosprendžio, kurį įvykdė specialiai parinkti žmonės - savanoriai. Pareigūnas leido suprasti, kad pasmerktasis tikrai buvo sušaudytas.
Respublikos žurnalistai, gerai žinantys V.Lingio bylos peripetijas ir aplinkybes, Kauno dienai vienu balsu irgi teigė, kad kalbos apie B.Dekanidzės tariamą išsigelbėjimą tebuvo gandai, kurie greitai mirė.
Kulka ir dujos
Tarpukario Lietuvoje mirties bausmė egzistavo (nuo 1920 iki 1940 metų).
Tačiau ji buvo taikoma išskirtiniais atvejais. Per tuos 20 metų mirties bausmė buvo įvykdyta tik keliolikai asmenų.
Tada pasmerktieji į aną pasaulį iškeliaudavo dviem būdais: būdavo sušaudomi arba nunuodijami dujų kamerose.
1926 metais už antivalstybinį sąmokslą buvo sušaudyti keturi kompartijos veikėjai: Karolis Požela, Juozas Greifenbergeris, Rapolas Čarnas ir Kazys Giedrys. Penktasis iš šios grupės parašė malonės prašymą, ir jam bausmė buvo pakeista ilgu įkalinimu.
1936-aisiais kilo garsusis Suvalkijos valstiečių pieno maištas, kurio epicentras buvo Veiverių ir Prienų apylinkės. Streikininkai net susišaudė su policija.
Valdžia žiauriai nuslopino valstiečių bruzdėjimą, o jo organizatoriai savo gyvenimą šioje ašarų pakalnėje pabaigė dujų kameroje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mirties bausmės vykdymas 1996-aisiais buvo sustabdytas, o dar po dvejų metų - visiškai panaikintas.
Pasmerktuosius šaudė masiškai
Buvusi Sovietų Sąjunga garsėjo kaip šalis, kurioje mirtis tiesiog šoko savo beprotišką šokį. Čia aukščiausia bausme buvo masiškai baudžiami tiek vadinamieji liaudies priešai, tiek saviškiai, kuriuos GPU ar NKVD priversdavo prisiimti nebūtas kaltes.
Buvusio NKVD darbuotojo Piotro Klimovo sąžinė prabudo po kelių dešimtmečių. Pertvarkos metais jis Izraelyje rusų kalba išeinančiame laikraštyje Echo 1990-aisiais išsamiai, su visomis kraupiomis detalėmis aprašė, kaip mirties nuosprendžius liaudies priešams bei lenkų karininkams vykdė Smolensko enkavedistai.
Pasmerktuosius pirmiausiai apgaudavo - sakydavo, jog jie perkeliami į Maskvą, todėl esą reikia nusiprausti ir persirengti. Nuogus žmones po vieną vesdavo į mažą kambarėlį su plačiu liuku grindyse. Budelis iš pistoleto per specialų langelį stengdavosi pataikyti į smilkinį. Kai auka susmukdavo, lavonas per liuką krisdavo žemyn į rūsį.
P.Klimovas prisimena visas smulkmenas:
Kai rūsys būdavo pilnas lavonų, žemesnio rango enkavedistai juos tvarkingai eilėmis kraudavo į dengtus sunkvežimius, kuriais išveždavo į netoliese esantį mišką užkasti. Šis broliškas kapas buvo aptvertas ir paskelbtas zona, kurioje lankytis buvo kategoriškai uždrausta.
Po sunkaus darbo budeliai rankas kažkodėl plaudavosi spiritu. Spirito ir degtinės buvo į valias. Budeliams buvo leidžiama net ir darbo metu gerti, tik buvo draudžiama pasigerti.
Kai kurie šaudytojai po nuolatinių egzekucijų išprotėjo. Keli jų patys buvo kitame kalėjime sušaudyti, kiti buvo iki gyvos galvos uždaryti į specialias psichiatrijos ligonines.
Gyvybė užgesdavo kasyklose
Pokario laikais Sovietų Sąjungoje mirties bausmė buvo tai panaikinama, tai vėl įteisinama. Šį laikotarpį gerai prisimena Lietuvos laisvės kovų dalyviai. Kai kurie iš jų liko gyvi vien todėl, kad buvo suimti kaip tik tuomet, kai mirties bausmė buvo panaikinta.
Vėliau sovietmečiu mirties bausme buvo baudžiami ne tik vadinamieji tėvynės išdavikai, bet ir tariamieji spekuliantai, ypač valiutininkai.
Sovietmečiu plačiai buvo pasklidusios kalbos, kad kai kurie pasmerktieji būdavo nugabenami į urano rūdos ir kitas sveikatai labai pavojingas kasyklas, kur žmonės ištverdavo vos kelerius metus.
Prisimintos kartuvės
Nuo neatmenamų laikų primityviausias mirties vykdymo būdas buvo pakorimas. Jis iki šiol vertinamas kaip labiausiai veiksmingas, ypač tokiais atvejais, kai bausmė vykdoma viešai. Dabar Lietuvoje vėl plinta nuomonė, kad didžiausius nusikaltėlius reikėtų karti viešai miestų aikštėse.
Įdomių faktų pateikia istorikai iš tų laikų, kai britai dar valdė Indiją. Joje nuolat kildavo valstiečių, vadinamų sipajais, maištai.
Britai, sugavę žymesnius maištininkus, juos gąsdindavo pakarsią. Sipajams tai būdavo baisiausia bausmė, nes, jų įsitikinimu, taip iš gyvenimo išėjęs žmogus jokiu būdu negalės patekti į dangų.
Maištininkai maldaudavo, kad jiems britai skirtų pačią maloniausią bausmę: pririštų prie pabūklo vamzdžio ir iššautų. Kolonizatoriai pirmiausiai reikalaudavo, kad pasmerktieji papasakotų viską, ką žino apie maištininkų vadus, jų slapstymąsi ir t.t. Sipajai sutikdavo su visomis sąlygomis, kad tik būtų pririšti prie pabūklo vamzdžio, kur laukė tokia palaiminga mirtis. Po šūvio iš žmogaus telikdavo skuteliai.
Nerašyta taisyklė
Tačiau, pasiuntus piktadarį į kartuves, nuo seno galiojo tokia nerašyta taisyklė: jeigu įvyksta koks nors techninis sutrikimas (nutrūksta virvė, nuvirsta pačios kartuvės ar atsitinka dar kas nors), bausmė būdavo dovanojama.
Ne visada šios taisyklės būdavo laikomasi. Taip kartą atsitiko ir Kaune.
Tai buvo 1941 metais. Lietuvoje jau šeimininkavo vokiečiai, o keli buvę sovietų aktyvistai Kaune ir jo apylinkėse paprasčiausiai plėšikavo, kol buvo sučiupti.
Vokiečių valdžia nutarė piktadarius pakarti. Bausmė buvo vykdoma Ąžuolyne. Stebėti egzekucijos susirinko didelis būrys kauniečių. Dalis jų šūksmais Plėšikams taip ir reikia! pritarė rūsčiai bausmei.
Tačiau vieno iš trijų pasmerktųjų virvė netikėtai nutrūko. Tuomet netoliese stovėjęs vokiečių karininkas išsitraukė pistoletą ir laimingąjį nušovė. Kaip Kauno dienai pasakojo vienas egzekucijos liudininkų, po šūvių per minią nusirito nepasitenkinimo murmesys - valdžia turėjo pasmerktajam bausmę dovanoti.
Senasis žemynas - humaniškas
Dabar dauguma Senojo žemyno šalių priklauso Europos Tarybai (ET), kuri visiškai netoleruoja mirties bausmės.
Iš kaimyninių šalių aukščiausia bausmė egzistuoja tik Baltarusijoje. Rusijoje mirties nuosprendžiai nevykdomi, tačiau po šiurpių nusikaltimų virtinės joje vis labiau plinta nuomonė, kad mirties bausmės vykdymas vėl būtų įteisintas.
Dauguma Rytų Europos žmonių, įskaitant tuos, kurie gyvena mirties bausmę uždraudusiose šalyse kandidatėse į Europos Sąjungą (ES), yra už aukščiausios bausmės sugrąžinimą. Šiomis dienomis Čekijos visuomenės nuomonės tyrimo centro paskelbtais duomenimis, lietuviai yra vieni aktyviausių mirties bausmės šalininkų regione.
Tie duomenys rodo, kad mirties bausmė yra priimtina 79 procentams rumunų, 75 procentams lenkų ir lietuvių, 68 procentams bulgarų. Daugiausiai mirties bausmei nepritaria Vengrijos ir Čekijos žmonės, bet mirties bausmės šalininkai ir jose vis dėlto sudaro daugumą.
Visi ekspertai tokį nusistatymą motyvuoja viena priežastimi - nuolat didėjančiu nusikalstamumu.
Senos demokratijos šalis
Mirties bausmės šalininkai kaip pavyzdį nurodo Jungtines Valstijas, kuriose kasmet, anot Amerikos balso, į aną pasaulį pasiunčiama keli šimtai piktadarių.
Tačiau ir šioje senos demokratijos valstybėje visuomenės nuomonės švytuoklė svyruoja tarp dviejų polių - mirties bausmės vykdymo ir jos panaikinimo. JAV aukščiausiasis teismas, spaudžiamas žmogaus teisių gynimo organizacijų, 1972 metais pripažino, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, kaip neįprasta ir itin žiauri.
Bet jau po ketverių metų mirties mašina vėl pradėjo suktis visu pajėgumu. Nuo to laiko aukščiausia bausmė buvo sugrąžinta daugiau kaip keturiasdešimtyje valstijų (iš 50).
Mirties bausmė Jungtinėse Valstijose taikoma ne tik už šiurpius kriminalinius nusikaltimus. Ja baudžiama ir už, pavyzdžiui, valstybės paslapčių išdavimą, jeigu tai turėjo sunkių pasekmių.
Po Antrojo pasaulinio karo mirties bausmė buvo skirta Etel ir Julijui Rozenbergams, Sovietų Sąjungai išdavusiems atominės bombos kūrimo paslaptis. Jie abu gyvenimą baigė elektros kėdėje.
Penki būdai
Amerikos kalėjimuose dabar bausmes atlieka 6,6 milijono žmonių (tarp jų maždaug pusė nuteisti lygtinai). Tai sudaro maždaug 3 proc. gyventojų.
Iš tos milijoninės armijos apie 6 tūkstančiai nuteisti mirties bausme. Šie duomenys buvo pateikti vienoje Amerikos balso laidų, skirtų nusikalstamumui Jungtinės Valstijose ir kalinių gyvenimui šioje šalyje.
Pasmerktieji myriop šį pasaulį Amerikoje palieka penkiais būdais: vieni gali būti pasodinti į elektros kėdę, kitiems gali būti įvesta į veną mirtina nuodų porcija, treti - nunuodyti dujų kameroje, ketvirti - pakarti, penkti - sušaudyti.
Ar pasmerktieji jaučia kokį nors skirtumą tarp šių būdų? Psichiatrai ir psichologai mano, kad tik daliai nuteistųjų myriop išėjimo iš šio pasaulio būdas turi reikšmės.
Tiek daug egzekucijų formų Amerikoje yra todėl, kad tarp valstijų vyksta savotiška kova, kurioje iš jų mirties vykdymo būdas yra humaniškiausias. Tačiau dalis amerikiečių mano, kad bet koks mirties bausmės vykdymas yra barbariškas.
Šiaip ar taip, bet mirties bausmės šalininkai mano, kad išskirtiniais atvejais ji yra tiesiog neišvengiama.
Budeliai - savanoriai
Kad ir kokia nehumaniška elektros kėdė laikoma Amerikoje, bet, pavyzdžiui, Floridos valstijoje ji vis dar laukia aukų.
Viskas iki smulkmenų numatyta specialioje instrukcijoje. Jos klausantis, gyslose stingsta kraujas.
Budelių vaidmenį paprastai prisiima policininkai, bet tik savanoriai. Apie jokį prievartinį paskyrimą negali būti nė kalbos. Taip yra visose valstijose.
Savaitę, kurią turi būti vykdomas mirties nuosprendis, nustato valstijos gubernatorius, dieną - kalėjimo viršininkas, valandą - prižiūrėtojas. Apie tai pasmerktajam pranešama iš anksto. Prižiūrėtojas vykdo ir paskutinius jo norus - duoda rūkalų, leidžia pasikalbėti telefonu, pakviečia dvasiškį.
Laikomasi slaptumo
Savo pavaldinius, turinčius noro vykdyti mirties nuosprendžius, kalėjimo viršininkas žino atmintinai. Jų pavardes užrašyti kad ir ant paprasčiausio lapelio kategoriškai draudžiama. Pažeidęs šį draudimą viršininkas ne tik prarastų postą, bet ir pats atsidurtų specialiame kalėjime, skirtame buvusiems pareigūnams.
Išvakarėse kalėjimo viršininkas kuriam nors savanorių pasiūlo papildomo darbo. Pastarasis gali jo atsisakyti bet kokia dingstimi. Bet jeigu sutinka, jam pranešama, kada jis turi būti pasirengęs.
Pas savanorį siunčiama speciali automašina su užtamsintais stiklais. Prieš sėsdamas į automobilį budelis turi būti su kauke, kalbėtis su vairuotoju jam griežtai uždrausta.
Bet kurio mirties nuosprendžio vykdymą gali stebėti iki 14 liudininkų - keturi žiniasklaidos ir du visuomenės atstovai, keturi pasmerktojo giminės ar draugai ir keturi pareigūnai.
Budelio funkcija - nustatytu momentu paspausti mygtuką, ir 1800 voltų įtampa, ateinanti į elektros kėdę, padaro savo juodą darbą. Gydytojui belieka užfiksuoti mirtį.
Per visą JAV egzistavimo istoriją mirties nuosprendis įvykdytas 16000 žmonių.
Skaudžios klaidos
Mirties bausmės priešininkai kaip vieną svarbiausių kozirių nurodo galimas teismų klaidas, kai įtariamajam įvykdoma egzekucija, o vėliau paaiškėja, jog jis buvo visiškai nekaltas.
Tokių skandalingų atvejų yra buvę ne kartą ir įvairiose šalyse. Jungtinėse Valstijose trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje elektros kėdėje atsidūrė darbininkai - Sakas ir Vancetis, apkaltinti dviejų policininkų nužudymu. Tik vėliau buvo nepaneigiamai nustatyta, kad jie jokio nusikaltimo neįvykdė.
Prireikė net pusės amžiaus, kad rūstus nuosprendis oficialiai būtų paskelbtas neteisėtu. Tačiau tai turėjo tik simbolinę reikšmę nekaltai nužudytųjų artimiesiems.
Kitas skandalingas atvejis buvo kaimyninėje Baltarusijoje 1982-1983 metais. Keliose srityse siautėjo prievartautojas, kuris savo aukas - jaunas moteris - galiausiai žiauriai nužudydavo. Vietos valdžia prieš piktadarį neturėjo jokių vaistų.
Tuomet iš Maskvos atėjo įspėjimas: jeigu patys nerasit, surasim mes, bet tada kai kam reikės atsisveikinti su aukštais postais. Reaguodama į ultimatumą Baltarusijos valdžia sukruto. Milicija nužiūrėjo įtartiną tipelį ir jam suvertė visus griekus.
Kai jam jau buvo įvykdyta mirties bausmė, paaiškėjo, jog jis buvo niekuo dėtas, o tikrasis piktadarys siautėjo toliau. Tik kai Maskva nusiuntė specialią seklių brigadą, nusikaltėlis buvo sučiuptas.
Pirmauja Kinija
Pagal mirties nuosprendžių vykdymą pasaulyje tvirtai pirmauja Kinija. Joje kasmet į aną pasaulį pasiunčiama iki penkių tūkstančių žmonių.
Mirtimi baudžiami apsivogę ir korupcijoje paskendę pareigūnai, kartais net itin aukšto rango, prekiautojai narkotikais, prievartautojai, žudikai.
Kai kurie pasmerktieji pakariami, neretai viešai, dauguma - sušaudomi.
Tuo tarpu islamo šalyse paplitęs itin šiurpus mirties bausmės vykdymas - užmėtymas akmenimis. Štai šiomis dienomis Nigerijos teismas nusprendė, kad turės būti užmėtyta akmenimis moteriškė, kuri pagimdė sūnų, būdama išsiskyrusi. Pagal islamo normas tai - svetimavimas, už kurį baudžiama tik mirtimi.
Teismas humaniškai nustatė, kad nuosprendis bus įvykdytas tik po kelerių metų, kai nesantuokinis sūnus paūgės.
Naujausi komentarai