Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Šventinė nuolaida karališkam krėslui
2006-01-21
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Ekspozicija atstatomiems Valdovų rūmams kaupiama užsienio antikvariatuose, o Lietuvos senienų rinkoje tebeveši sausra, kurios šaknys - istorinėse šalies peripetijose
Valdovų rūmams interjero puošmenos renkamos garsiausiuose Vakarų antikvariatuose. Lietuvos senienų rinka - skurdi, antikvariatų savininkai skundžiasi pirkėjų stoka ir neturi pinigų atsivežti vertybių iš užsienio. Net garsiausiose privačiose kolekcijose, kartais pamaitinančiose išsekusią rinką, šedevrų nėra. Juos medžioti galimybių turi tik muziejininkai, finansuojami rėmėjų ar valstybės.
Dvarininko bufetas netinka
Atstatomiems Valdovų rūmams vėl nupirkta keletas vertingų senovinių baldų. Jie, kaip ir kitos interjero puošmenos, įsigyti užsienio antikvariatuose. “Kunigaikštiško lygio vertybių Lietuvoje nėra, - aiškino Valdovų rūmų interjero ir ekspozicijų programos vadovas, menotyrininkas Romualdas Budrys. - Po to, kai kazokų kariuomenė 1650-1655 metais supleškino Valdovų rūmus, nieko nebeliko”.
Siekiant sukurti karališko lygio interjerų įspūdį, XV-XVII a. vidurio vertybių dairomasi užsienyje. “Pirklio namuose ar kokiame dvarelyje stovėjusio bufeto Valdovų rūmuose juk nepastatysi, - ironizavo R.Budrys. - Kunigaikščio Aleksandro, Žygimantų ir Vazų dinastijų laikais Valdovų rūmai klestėjo, turėjo netgi savo operos teatrą”.
Iš išlikusios medžiagos, kaip LDK valdovai gyveno kituose savo dvaruose, muziejininkai bando kurti to paties lygio interjerą ir Vilniuje. “Iškėlėme sau nemažus kokybės reikalavimus: siekiame sukurti reprezentacinį Lietuvos valdovų interjerą”, - sakė R.Budrys. Jo vadovaujamame Lietuvos dailės muziejuje kol kas ir saugomos Valdovų rūmams įsigytos meno vertybės. Jas, daugiausiai nupirktas už rėmėjų suaukotas lėšas, ketinama visuomenei pristatyti šiemet Valstybės dienos proga.
Taikomosios dailės muziejuje liepos 6 d. rengiamasi atidaryti atnaujintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radinių, įsigytų bei dovanotų vertybių parodą.
Krėslą pirko su kalėdine nuolaida
R.Budrys neseniai apžiūrėjo į Lietuvą atkeliavusį prancūzišką XVI a. pabaigos spintą - riešutmedžio kredensą, sukurtą pagal žymaus prancūzų architekto, interjerų bei baldų kūrėjo Žako Andrė Sorso piešinius ir graviūras. Įspūdingais plastiniais ir reljefiniais drožiniais papuoštas senovinis baldas, nupirktas iš rėmėjų lėšų, taps viena svarbiausių atkurtų Valdovų rūmų puošmenų, savo stilistika primenančių Žygimanto Augusto valdymo laikotarpio pabaigą ir Vazų dinastijos valdymo periodo pradžią.
XVI a. Lietuvos valdovai ir didikai palaikė aktyvius politinius, kultūrinius, meninius ryšius ne tik su Vidurio Europa, Italija, bet ir su Prancūzija. Žinoma, kad Ž.A.Sorso stiliaus kūriniai buvo labai mėgstami prabangiausiuose Prancūzijos valdovų, įtakingiausių didikų pilyse bei rūmuose. Tikėtina, kad ir Lietuvoje.
Muziejininkas džiaugėsi ne tik riešutmedžio kredensu, bet ir prieš šv.Kalėdas Lione įsigytu prabangiu XVI a. krėslu iš kunigaikščių rūmų Burgundijoje. “Švenčių proga pavyko gauti nemenką nuolaidą”, - džiaugėsi Valdovų rūmų interjero kūrėjas ir patvirtino, kad net senienų rinkoje egzistuoja proginiai nuolaidų vajai.
Renkasi iš elektroninio katalogo
R.Budrys ir jo kolegos, rengiantys būsimą Valdovų rūmų ekspoziciją, turi retą progą dirbti, kaip modernūs senienų kolekcininkai Vakaruose. “Egzistuoja išsamūs mokami elektroniniai antikvaro katalogai, kuriuose meno kūrinius ir dirbinius galima rinktis pagal epochas, - pasakojo R.Budrys. - Iš katalogo esame atsirinkę ir surūšiavę begalę informacijos apie siūlomas pirkti vertybes, tačiau mūsų tikslas - išsirinkti tik keletą geriausių kūrinių”.
Muziejininkas neslėpė: darbą lengvina tai, kad prekyba antikvaru Vakaruose - licencijuota, o parduodamos vertybės - atributuotos - tai yra, jų meninė vertė patvirtinta autoritetingų specialistų. “Antikvariatų savininkai vakariečiai stengiasi neapgaudinėti, pardavinėti tik rimtų specialistų patikrintas vertybes, nes kitaip - gali netekti šio verslo licencijos”, - aiškino R.Budrys.
Kuriame nors Europos antikvariate nusižiūrėję meno vertybę, tinkamą Valdovų rūmų interjerui, lietuviai ir savais kanalais tikrina jos autentiškumą. Nevengia tartis su kolegomis iš Lenkijos ar Vokietijos. Pasiteisinus puoselėjamoms viltims, pradedamos derybos dėl kainos. Sutarus, antikvariato savininkas rūpinasi leidimu išvežti iš šalies, o pirkėjai vyksta pasirašyti pirkimo sutarties ir parsivežti išsirinktos vertybės. Pirkimo sutartis - paskutinis saugiklis nuo apgavystės. “Reikalaujame, kad pardavėjas garantuotų parduodamo objekto autentiškumą ir įsipareigotų grąžinti pinigus, jei paaiškėtų, kad prekė - netikra”, - sakė R.Budrys. Ar jau teko patirti, kaip veikia šis sutarties punktas? “Kol kas neteko grąžinti, bet buvo bandyta netikrą daiktą įpiršti čia, Lietuvoje. Atsisakėme”, - atviravo muziejininkas.
Šešiakinkiai vežimai iš Rusijos negrįžo
Lietuvos antikvaro rinką R.Budrys vertina nekaip. “Didelių XVI-XVII a. vertybių per visą Lietuvą nerasite. Per 40 savo darbo metų nieko nemačiau. Jei pasitaikydavo kas vertingesnio, įsigijo Vilniaus ir Kauno muziejai, - užtikrino R.Budrys. - Mūsų antikvariatuose dominuoja XIX a. daiktai, atspindintys dvarų kultūrą, miestiečių buitį”.
Muziejininkas neuždelsė su atsakymu, kur iš Lietuvos dingo senesnių amžių vertybės. “Nuo XVI-XVII a. meno vertybės iš Lietuvos nuolat buvo išvežamos kaip karo trofėjai. Daug antikvaro iškeliavo su dvarininkais, besitraukiančiais nuo Pirmojo pasaulinio karo. Yra išlikęs Lvovo muitinės aprašas, kuriame teigiama, kad keliavo šešiakinkiai vežimai, pilni daiktų”. Tačiau Smolensko link riedėję vežimai atgal nebegrįžo: prasidėjo Pilietinio karo suirutė ir daugybė elitinio meno vertybių pražuvo.
Todėl, anot R.Budrio, Valdovų rūmams perkamos interjero puošmenos svarbios ir tuo, kad antikvaras pagaliau juda ne iš Lietuvos, o į ją. “Tai investicija į vertybes, kurių seniai netekome. Be to, jų vertė kasmet tik didės”, - kalbėjo muziejininkas.
Kontrabandos sulaikymas - šventė muziejininkams
Lietuvos antikvariatų savininkai pavydžiai žvelgia į Valdovų rūmų ekspoziciją komplektuojančius muziejininkus. “Gerai jiems pirkti, kai pinigų turi, - kalbėjo Antanas Zurba, antikvariato Rotušės aikštėje Kaune savininkas. - Ekonomika kyla tik vienam A.Brazauskui. Pastovėkit šalia manęs už prekystalio nors vieną dieną, pamatysite, kiek žmonių užeis ir ar kuris ką nors pirks. Mano apyvarta - maždaug 10 litų per dieną”.
17 metų antikvariatą turintis kaunietis sakė, kad paslapties, kokiais kanalais pasipildo Lietuvos antikvariato rinka, nėra: “Anksčiau lietuviai dar šio to turėjo. Dabar vargšai išsipardavė, o turtingi nieko neparduoda. Be to, visą laiką lietuviai viską vežė truputį kontrabanda. Iš Rusijos? Iš jos jau nebegalima: muitinės, sienos. Va, Petraitį sulaikė”, - A.Zurba priminė savaitės senumo įvykį. Įtariamą antikvarinių dirbinių kontrabanda Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sulaikė buvusį kandidatą į prezidentus Juozą Petraitį, tarp kurio verslų - ir prekyba meno kūriniais.
Kontrabandos sulaikymas pasienyje - šventė muziejininkams. R.Budrys prisiminė skambutį iš Gardino muitinės sovietmečiu: sulaikėme apie 16 tūkstančių ikonų siuntą, nenorim sandėliuoti, pasiimkite. Lietuvos dailės muziejaus direktorius nenorėjo spėlioti, kur nukeliaus operatyvininkų praėjusią savaitę sulaikytos 69 ikonos, tapybos drobės, medžio raižiniai. Pagal įstatymus, sulaikytas meno vertybes privalu perduoti muziejams.
Daugiausia vežamas “atseit antikvaras”
A.Zurba patvirtino, kad šiais laikais antikvariatų savininkai prekių atsiveža ir iš Vakarų. “Kaip ir megztinių, atsiveža, jei gauna pigiau. Šedevrų niekas nesugeba atsivežti, nes jie ir Vakaruose brangūs”, - tikino prekeivis. Todėl daugiausiai į Lietuvą atkeliauja “atseit antikvaras” - šimto metų senumo nesiekiantys dirbiniai, imituojantys senovę. Anot A.Zurbos, lietuvių kolekcininkai mieliau perka iš privačių asmenų nei iš antikvariatų - taip pigiau.
Žemaitkiemo dvaro šeimininkė, tapytoja Miglė Kosinskaitė patvirtino, kad dvaro kolekcijai papildymo ieško ne antikvariatuose. “Panašų daiktą iš bobučių, diedukų galima nusipirkti beveik penkis kartus pigiau”, - sakė ji. Dailininkė nepraleidžia laikraščių skelbimų puslapių ir džiaugiasi kartą užtikusi į JAV išvykstančio gyventi kolekcininko skelbimą. “Prisipirkom baldelių, senovinių koklių, iš kurių žadame sumūryti krosnį”, - pasakojo M.Kosinskaitė. Dvarininkė neslėpė, kad kaupiama kolekcija nėra itin vertinga. “Pirkdami senienas, neieškome vieno istorinio stiliaus daiktų, žiūrime, kad patiktų mums”, - aiškino menininkė - dažna ir blusų turgaus Aleksote lankytoja.
Pasak R.Budrio, net ir garsiausiose lietuvių kolekcijose - beveik trečdalis “antraeilių ar ketvirtaeilių” vertybių. “Mūsų kolekcininkai nėra rimti specialistai. Ar žinojo Mykolas Žilinskas ką perka? Aišku, kad ne. Ričardo Mikutavičiaus kolekcijoje irgi buvo visko”, - sakė abu kolekcininkus pažinojęs muziejininkas.
Seka pasaulio meno aukcionų pasiūlą
Kolekcionieriams jų turimi lobiai irgi kartais atsibosta, patraukia kitų sričių meno vertybės. Tada jie vertingiausius eksponatus pasiūlo muziejininkams. Arba - jauni giminės vertybių paveldėtojai nori verčiau nusipirkti dviejų kambarių butą sostinėje nei didžiuotis per karus išsaugotu proprosenelių servizu su herbais. “Jaunoji karta dabar labai vartotojiškai nusiteikusi”, - kalbėjo muziejininkas ir neslėpė, kad geriau pirkti be tarpininkų. Bet - R.Budrys dar kartą pakartojo: “Lietuvoje relikvijų nedaug likę”.
Atrodo, būtent muziejininkai akyliausiai seka ir garsiausių pasaulio meno aukcionų pasiūlą. “Kai pasirodo lietuvių kūrinių, susidomime. Taip Niujorke užtikome M.Dobužinskio kūrinį”, - pasakojo Lietuvos dailės muziejaus, kurio siekis - kaupti lituanistinius kūrinius, direktorius.
Tačiau internetu vykstančiuose tarptautiniuose antikvaro aukcionuose Lietuvos muziejininkai nedalyvauja. “Ten viskas vyksta greitai: per 15 minučių gali prarasti nusižiūrėtą vertybę. O mes galim pirkti tik tada, jei Vyriausybė skiria pinigų”, - iš R.Budrio žodžių aišku, kad gauti pinigų - ne vienos dienos darbas.
