Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Svajoja apie meilės erdvę
2006-03-07
Daiva VALEVIČIENĖ
Prieš ketverius metus kauniečiai, įkūrę klubą “Skambantys kedrai”, pradėjo giminės sodybų kūrimo sąjūdį, kuriame jau dalyvauja šimtai šeimų
Viskas prasidėjo nuo knygų. Buvęs verslininkas V.Megrė, visiškai nusivylęs gyvenimu, susitiko taigoje gyvenančią atsiskyrėlę Anastasiją. Ji išsivertė be visų civilizacijos sukurtų gėrybių, ir tai paskatino didmiesčio gyventoją visiškai kitaip pažvelgti į tipišką miestiečio buitį, pažadino kitokio gyvenimo viltį. Tikra pieva, o ne angliško tipo veja bėgiojantys vaikai, galimybė bet kada susižerti burnon saują žemuogių ar mėlynių, smėlis ir samanos vietoje asfalto, tyras oras ir neįtikima tyla - kas gali būti geriau?
Keli šimtai iš keliolikos
Keliolika žmonių, prieš ketverius metus susitikusių pirmą kartą, svajojo ir diskutavo, kaip galėtų sukurti įdomesnį ir prasmingesnį gyvenimą savame ūkyje, o visai neseniai erdvioje Ryšių muziejaus salėje jau šurmuliavo keli šimtai to paties noro puoselėtojų.
Tai - kauniečiai, vilniečiai, klaipėdiečiai ir tie, kurie pagal artimiausią kaimo vardą jau vadina save sukiniečiais, nors visą žiemą dar gyvena Kaune. Gyvenvietėse šalia Kauno ir Vilniaus įsigytus sklypus pasidalijo po keliolika šeimų, netoli Klaipėdos jau nupirkta 40 hektarų žemės, dar tiek planuojama pirkti.
Žmonių, svajojančių pradėti gyventi savo pačių sukurtoje meilės erdvėje, kuri duos pradžią giminės sodyboms, klubai yra visuose penkiuose didžiausiuose miestuose, įkurtos penkios gyvenvietės, o prijaučiančiųjų būreliai susibūrė ir Plungėje, Vilkaviškyje, Alytuje, Druskininkuose, Kėdainiuose ir Visagine.
Giminės sodybų kūrėjų judėjimas yra neformalus, todėl ir jo dalyvių niekas skrupulingai neskaičiuoja. Džiaugiasi kiekvienu žmogumi, panorusiu gyventi sveikiau ir dvasingiau.
Aurika Mackevičienė, kuri registravo kauniečių surengtos šventės dalyvius, paklausta, kiek žmonių atvyko, nustebusi pakelia antakius ir sako: “Neskaičiavau”. Ji sutiko kiekvieną tarsi labai savą ir užrašiusi jo vardą ant sėklų pakelio, kabino jį ant kaklo. Taip bendrauti bus lengviau, o sėklas tuojau bus laikas pasėti. Nepaisant visiškos organizacinės laisvės, susirinkusiesiems buvo gera - kas dairosi po surengtą mugę, kas užkandžiauja prie suneštinių vaišių stalo, ant kurio dauguma skanėstų visiškai originalūs. Dainos ir liaudiški žaidimai, maloniai nuvarantys nuo kojų, taip pat buvo natūrali šios šventės dalis.
Kauniečių klubas turi Laimio Žmuidos puoselėjamą laikraštį “Meilės erdvė” ir interneto svetainę. Joje - diskusijos ir savos kūrybos eilėraščiai, pasakos, svajonės bei gausybė naudingų nuorodų norintiesiems gyventi kitaip, atsisakius sielą eikvojančios rutinos.
Vilkaviškietis Linas Lukoševičius su šešiamečiu sūnumi Dovydu sako atstovaujantys keturių asmenų šeimai. Lino žmona Sandra su devynerių metų dukra Dovile išvažiavo į kitą renginį - dukra piešinių konkurse kažką laimėjo. Savo sodyboje šeima gyvena jau šešerius metus ir tai jų šeimos istoriją pasuko visai kita linkme.
“Žinojau, kad šitaip, savoje sodyboje ir iš savo ūkio, gyventi reikia. Vaikystėje turėjau daug laiko galvoti, bet paskui buvau viską pamiršęs. Po to daug kur nuklydęs buvau, net girtuoklystės mano gyvenime buvo. Ant savos žemės viskas apsivertė. Paaiškėjo, kad ir drožti moku”, - sako trisdešimt penkerių metų vyriškis. Drožinėti jis pradėjo tik prieš kelis mėnesius.
Ar miestietis prigis kaime
Svajonės visuomet susiduria su realybe. Miesto vaikas, staiga išsilupęs iš to jam įprasto asfalto, kaimo žemėje gali ir neprigyti. Uždirbti pinigus pagal jau įgytą profesiją daugeliui atrodė racionalu, todėl pirmiausia kilo idėja ieškoti žemės netoli miesto. Gyventi kaime su visais jo privalumais, bet be ten įprasto darbo bei pinigų stygiaus yra patrauklu. Taip, beje, senokai gyvena turtingieji - sostinėse besisukiojantys verslininkai nakvoti skuba į užmiestį.
Klubo “Skambantys kedrai” nariai norėjo šio to daugiau: įsigijus po hektarą žemės (toks sklypas suteikia vienai šeimai pakankamai erdvės) įsikurti drauge su bendraminčiais ir nebarstyti į savo žemę cheminių trąšų. O jei taip, tai pasiieškoti ir aplinkos neteršiančių skalbimo miltelių, muilo, išmėginti netradicinius žemdirbystės būdus.
Žmogus neturi būti žemės vergas. Pagarba gamtai ir mokėjimas pasinaudoti jos taisyklėmis, o ne primesti savas, turi duoti rezultatų įdėjus kur kas mažiau darbo. Bent taip moko taigos atsiskyrėlė.
Žmogui reikalingą maistą iš žemės reikia ne išsiplėšti jėga, o gauti iš jos dovanų. Sukurti tokią erdvę, kurioje kiekvienas pasodintas augalas ar padėtas akmenėlis alsuote alsuotų meile. Taip sukurta sodyba turėtų tapti ta vieta, į kurią traukia sugrįžti kartų kartas. Net tuos, kurie užsidirbs Londone, o mokysis Paryžiuje. Prievarta vaikų šalia savęs nesulaikysi, tačiau meile ir džiaugsmu persisunkusi žemė vilioja ja pereiti basomis kojomis. Paskui kyla noras pasodinti savo medelį ar gėlę, tegu ir iš tolimų kraštų atsivežtą. O paskui - ką gali žinoti - ateina toks metas, kai paaiškėja, kad visoje Žemėje nėra geresnės vietos.
Laimė taip gyventi
“Tai - ne gyvenimas, o laimė. Sukinių kaimas nuo Kauno toli, bet mes ryžomės. Baigiame statyti pirtelę, užsiauginome tris maišus bulvių ir moliūgų, cukinijų, kurias valgėme net iki sausio. Daržų nekasėme ir neravėjome”, - linksmai blyksi akimis Dalia. Ir paaiškina:”Ant žemės klojame kartoną, ant jo dedame kompostą, paskui - sėklą ir uždengiame šiaudais. Kai išdygsta ir pievas nušienaujame, tarp augalų sudedame žolę. O kaip gražiai mūsų bulvės žydėjo, kaip gražiausios gėlės”.
Jos nuomone, svarbiausia, kad tokiame ekologiškame ir su meile kuriamame ūkyje nėra prievartos, kiekvienas turi laiko savo pomėgiams. Dalia aplinkinėse pievose rinko vaistažoles, eksperimentavo daržuose, o jos vyras Algirdas su jaunėliu paaugliu sūnumi Gediminu statė pirtelę.
Rudenį dvidešimt dvejų metų sūnus Aidas pasiimdavo kompasą ir kelioms valandoms išėjęs į aplinkinius miškus sugrįždavo su dviem kibirais baravykų.
“Turėjome 11 arų sklypą kolektyviniame sode, tai atrodė ankšta ir gyventi ten taip laisvai negalėjome. Pabandyk ten daržų neravėti. Dabar gyvename šalia bendraminčių ir nebesijaučiame išprotėję dėl to, kad mėginame ką nors daryti ne kaip visi”, - džiaugiasi Dalia.
Medžiai vazonuose
“Mes kursimės Klaipėdos krašte, prie ežeriuko, kurį reikia išvalyti. Pasodinom eglutes”, - sako Vaida Kasmauskaitė. Ji ir jos draugas Donatas Bengardavičius studijuoja architektūrą bei dizainą, dirba, taupo namui ir laukia savo žemės dokumentų. Kol negali sodinti medžių savo kuriamoje meilės erdvėje, nutarė tokia paversti bent lopinėlį Klaipėdos. Nuėjo į Vaidos buvusią mokyklą ir pasiūlė pirmokams ketverių metų trukmės projektą: prisirinkti sėklų ir pasėti medžius vazonuose, o kai jie paūgės, pasodinti mieste.
“Iš pradžių mes su vaikais kalbėjomės. Į klausimą, ką reikia daryti, jei mieste oras smirdi, vienas iš jų atsakė: “Skaniai pasikvėpinti”. Dabar jie jau žino, kad orą valo medžiai. Keturiasdešimt aštuoni vaikai ėjo rinkti sėklų, tapė ant molio vazonų, šildė juos delniukais, kad greičiau medžiai sudygtų”, - entuziastingai pasakoja Vaida.
Medžius vazonuose augina ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Giminės sodybose tarsi kitokio gyvenimo simbolis turėtų augti kedrai. Tarp šių medžių gyvena Anastasija, taip gražiai pasakojanti apie žmogaus vidinę laisvę ir mokanti atgauti natūralius ryšius su gamta.
Kol kas būsimi galingi pušų giminės medžiai tėra gležni augalėliai Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos daugiabučių balkonuose. Kelios saujos žemės vazonėlyje kol kas tėra ta vienintelė žemė, kurią turi kai kurie būsimų giminės sodybų įkūrėjai. Sparčiai augdami maži kedriukai neleis pamiršti svajonės - po kelerių metų juos būtina persodinti ten, kur jie galės augti dideli.
Tačiau dabar svajonė įkurti giminės sodybą nebeatrodo tokia neapčiuopiama kaip prieš ketverius metus: savo žemę jau turi apie keliasdešimt žmonių. Paaiškėjo, kad ne viena šeima, jau anksčiau dėl įvairių priežasčių apsigyvenusi užmiesčio sodyboje, nebenorėtų gyventi kitaip. Sugrįžimas iš miesto į kaimą kažkuo panašus į emigrantų sugrįžimą tėvynėn.
