Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Susvetimėję savieji
2003-05-30
Julius LENČIAUSKAS
Tėvų lizdo ilgesys vienus veja į neviltį, o kiti “išskridimą” laiko normaliu reiškiniu
Kas gali būti gražiau, kai į tvirtą tėvo ranką visomis jėgomis įsikerta mažylis, o laiminga mama nuo jų negali atplėšti mylinčių akių. Tačiau metams bėgant tėvų ir vaikų santykiai keičiasi. Dažniausiai jie atšąla, o buvę artimiausi žmonės kartais net susvetimėja.
Gamta taupo jėgas
Laikraščio skaitytoja Ona Mikalauskienė iš Raseinių, papasakojusi savo nelinksmą šeimos istoriją, siūlo tėvų ir suaugusių vaikų santykius paanalizuoti plačiau. Psichologai tvirtina, kad besikeičiantis šeimos bendravimas yra normalus reiškinys. Svarbu, kaip į tai pažiūrėsi. Štai atskirai gyvenanti suaugusi dukra skundžiasi, kad tėvai mažai jai rodo dėmesio, kad nesidomi, o gal net nesupranta jos rūpesčių, stengiasi pasislėpti jau ir pas mus išplitusiu posakiu: “Ar tau viskas gerai?”, aiškiai tikintis tik teigiamo atsakymo.
Bendros kalbos nesuradimą lemia daug reiškinių. Ne paskutinėje vietoje ir išsilavinimo skirtumai. Kai kurie lietuviai jau nenori prisiminti, net gėdinasi prisipažinti, kad yra “antra ar trečia karta nuo žagrės”. Tarp valstiečio ir jo suaugusių ir išsimokslinusių vaikų, kurie kaip žirnius beria kompiuterių privalumus, iškyla nemenka intelektualinė praraja. Tačiau ne čia slypi pagrindinė priežastis. Tėvai už vaikus keičiasi greičiau - jie sensta. Išsivysto senatvės psichologija, apie kurią mažai kas nori girdėti.
Senatvė, anot psichologų, tai tokia būsena, kai žmogus įsikibęs laikosi senų įpročių, gyvenamosios vietos, labai susiaurėja interesų ir rūpesčių ratas. Vis labiau trokštama ne pokyčių, bet ramybės. Taip pati gamta tarsi taupo paskutines žmonių jėgas ir atitolina kritinį momentą.
Infantilizmo aukos
Sakoma, kad suaugęs, tai tas žmogus, kuris savyje nužudė vaiką. Pamiršo tą laikotarpį, kai juo rūpinosi tėvai ir vedžiojo už rankutės. Suaugusio žmogaus atsakomybė dažniausiai būna susijusi su vienatvės jausmu. Jeigu jaunuoliai praleido kažkurį brendimo etapą, tada išlieka “amžinos” tėvų pagalbos poreikis. Tokie infantilūs žmonės suserga egoizmu, nenori suprasti, kad senyvi tėvai jau patys reikalingi globos.
Yra tokių, kurie mano, kad negražu lįsti į suaugusių vaikų gyvenimą. Todėl nežino net pačių svarbiausių savo atžalų nelaimių, nenori jų žinoti. Taip ir vėl tiesiamas takelis į susvetimėjimą.
Kiti pernelyg domisi suaugusių vaikų problemomis. Tokią silpnybę dažnai turi garsiosios uošvės, kurios žentams nervus gadina. Tokia “globa” jauni žmonės bodisi, ji net erzina, todėl taip pat tampa artimiausių žmonių nesantaikos šaltiniu. Iškreiptai, perdėtai rūpintis savo palikuonimis verčia ekonominės sąlygos. Pavyzdžiui, gana keistai atrodo dabartinė situacija kaime: suaugę vaikai neranda darbo ir pragyvenimo šaltinio, todėl “privilegijuoti” tėvai (gauna pensiją) tarsi privalo ne tik juos, bet ir anūkus išlaikyti. Žinoma, ši paramos grandinė gana greitai nutrūks, nes vaikai nemoka socialinio draudimo mokesčių, todėl pensijos jiems jau nematyti.
Tačiau bene žiauriausias šių laikų akcentas - giminaičių kovos dėl paveldimo turto. Broliai, seserys, o dažnai įtraukiami kažkurią pusę palaikyti ir nusenę tėvai, riejasi dėl žemės, miškų, pastatų. Gėda žiūrėti, kai net į laidotuves susirinkę giminaičiai nenori vienas kitam paduoti rankos, nes “esminiai pokalbiai” laukia teismo salėje...
Apie stiklinę vandens
Visi būsime seni, todėl, atsirėmus vien į šį faktą, galime tvirtinti, kad savo gimdytojus smerkiantys vaikai yra neteisūs. Yra šalių, ypač Rytuose, kai senoliai ypač gerbiami ir tausojami. Pas mus tikėtis pagarbos žilam plaukui neverta. Vis daugiau cinikų, įžūliai sakančių, kad tada reikėtų gerbti ir širmą arklį...
Prieš apkaltinant tėvus egoizmu, reikėtų sąžiningai savęs paklausti: o gal aš pats toks? Ne pro šalį būtų palyginti savo ir nusenusio tėvo ar motinos jėgas. Jie mus myli tiek, kiek turi jėgų, nors ir savotiškai. Ar patys nemylėdami turime teisę reikalauti meilės iš kitų? Net jeigu nenusisekė gyvenimas, kuris reikalauja tėvų paramos, vertėtų perkratyti savo veiksmus, neišnaudotas galimybes. Ne tėvai, bet mes patys galim susitvarkyti savo gyvenimą ir tapti laimingi. Tik nesitikint iš kitur paramos, dažniausiai surandama geriausia išeitis. Psichologai suaugusiems vaikams net pataria būti “savo tėvų tėvais”, nes tada išmoksime jų gailėtis.
Pabaigai - anekdotas. Gyveno senbernis ir jokiu būdu nenorėjo vesti. Visi argumentai apie vedybų naudą - kaip žirniai nuo sienos. Tačiau vieno draugo samprotavimai jį privertė susimąstyti. Jis paklausė: “Kai būsi senas ir gulėsi mirties patale, tai kas tau paduos stiklinę vandens?” Užtrokšti nenorėjo, todėl vedė. Prie jo lovos susirinko krūva vaikų, pasiryžusių pildyti kiekvieną mirštančio tėvo norą, o šis su siaubu pagalvojo: “Tai velnias! Betgi aš gerti visai nenoriu...” Šio humoro moralas, matyt, būtų ne vedybų beprasmybė, bet laiku paduota stiklinė vandens.
