Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Sudaužytas gyvenimas
2003-01-18
Leonas ŽALYS
Sovietinės armijos kareivį Artūrą Sakalauską tebeslegia sunkiai pakeliama našta
Beveik prieš šešiolika metų ne tik Lietuvą, bet ir tuometinę Sovietų Sąjungą sukrėtė žinia: eilinis Artūras Sakalauskas, neiškentęs tarnybos draugų nuolatinių kankinimų, griebėsi drastiško žingsnio - nušovė septynis skriaudėjus ir vagono palydovą.
Valdžios versija buvo tokia: šiurpios dramos pagrindinis herojus - nuožmus nusikaltėlis, siekęs pabėgti į Vakarus. Tuo tarpu didelė dalis visuomenės ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje buvo įsitikinusi, jog Artūras - “dedovščinos”, viešpatavusios armijoje, auka.
Kai kurie šaltiniai “Kauno dienai” sakė, kad Artūras tebegyvena uždarą gyvenimą, nes vis dar esama signalų, jog tarnybos draugų, kuriuos jis nušovė, giminės tebesiekia jam atkeršyti.
Tragedija vagone
Tai atsitiko 1987-ųjų vasarį. Traukinys važiavo iš Sverdlovsko į tuometinį Leningradą. Sąstate buvo specialus vagonas, pažymėtas 760040-uoju numeriu.
Šiuo vagonu į bausmių atlikimo vietas buvo gabenami nuteistieji. Juos saugojo Artūras Sakalauskas ir jo tarnybos draugai.
Kai traukinys tą ankstyvą žiemos pabaigos rytą atvyko į prieš pat Leningradą esančią Babajevo gyvenvietę, vagono durų niekas neatidarė. Geležinkelininkai atkreipė dėmesį į išdaužtą langą, todėl iš karto įtarė kažką negero. Ant vagono durų jie dar pastebėjo kraujo pėdsakų, todėl skubiai iškvietė transporto miliciją.
Milicininkus ištiko šokas: specialiajame vagone jie rado aštuonis lavonus, kurių dauguma buvo kažkodėl užklota čiužiniais.
Netrukus atvykę karinės prokuratūros darbuotojai nustatė: iš metalinės dėžės, kurioje vagone buvo laikomi ginklai, dingo du pistoletai. O po lavonų atpažinimo paaiškėjo, kad tarp jų nėra Artūro Sakalausko kūno. Išvada buvo paprasta - tarnybos draugus nušovė jis. Prasidėjo didelio masto gaudynės.
Sadistai siautėjo
Kas pastūmėjo jauną žmogų tokiam žingsniui? Netrukus po tragedijos Sovietų Sąjungos žiniasklaidoje pasirodė publikacijų, iš kurių tapo aišku, kad Artūrą griebtis ginklo verste vertė vadinamieji nestatutiniai santykiai, o, aiškiau pasakius, - tikras jaunų kareivių kankinimas.
Kokie “papročiai” viešpatavo tame dalinyje, kur tarnavo Artūras, liudija 1988 metų vasario 24 dienos publikacija laikraštyje “Komsomolskaja pravda”. Šis leidinys buvo vienintelis iš visų Sovietų Sąjungos laikraščių, nepabūgęs generolų bauginimo ir pirmasis išsamiai aprašęs tragediją, įvykusią specialiosios paskirties vagone.
Štai citata iš “Komsomolskaja pravda”:
“Tualete vyko kažkas šiurpaus. Kelis kartus smogę į pilvą, kankintojai pradėjo karštligiškai nuo Artūro plėšti kelnes. Kiek jis, baisiai suspardytas, todėl paslikas, gulėjo ant grindų, galima tik spėlioti. Atsipeikėjo tik nuo naujo aštraus skausmo - kažkuris iš kankintojų prie jo kūno prikišo degantį degtuką. “Na, ką, atsikvošėjai, - pasišaipė vienas sadistų. - Pailsėk, tuoj grįšim ir akciją pakartosim!”
Nieko nuostabaus, kad po tokių kankinimų vaikino galvoje ėmė bręsti keršto planas. Galima tik numanyti, kokios dažnos ir baisios buvo tokios egzekucijos, kad Artūras ryžtųsi taip rūsčiai atkeršyti savo skriaudėjams.
Cenzūros gniaužtuose
Ėjo antrieji vadinamosios pertvarkos, kurią paskelbė tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, metai. Naujasis vadovas kaip užkeikimus nuolat kartojo raginimus reformuoti visą sovietų sistemą, suteikti jai žmogiškąjį veidą.
Buvo daug kalbama apie tai, kad ir padėtis armijoje nebūtų taip maniakiškai įslaptinta. Tačiau situacija keitėsi labai lėtai. Bet kokį viešumą tramdė cenzūra - civilinė (vadinamasis Glavlitas) ir karinė.
Tai liudija ir Artūro drama. Apie ją tik po kelių mėnesių išdrįso paskelbti minėtoji “Komsomolskaja pravda”. Veltui 1987-ųjų Lietuvos laikraščiuose ieškotum kokios nors informacijos apie tragediją specialiajame vagone - savo leteną buvo uždėjusi ne tik cenzūra; baikštūs valdininkai, kontroliavę žiniasklaidą, vengė nereikalingų nemalonumų.
Ir tik Sąjūdžiui įsisiūbavus, apie Artūro dramą sužinojo visuomenė.
Iššauti 46 šūviai
Kas vyko vagone tomis dramatiškomis minutėmis? Apytikrį tragedijos vaizdą galima susidaryti iš tuometinių publikacijų, paskelbtų į viešumo kelią stojusioje spaudoje, kuri rėmėsi tiek jos pačios surinkta informacija, tiek Artūro parodymais teisme. Suprantama, tas vaizdas nėra kaip atspindys veidrodyje - dalis detalių ir faktų nuėjo į nebūtį.
Tą lemtingą vasario dieną vagone buvo tik kalinius lydėję kariškiai ir palydovas civilis - nuteistieji jau buvo pristatyti kur reikia.
Vos tik paskutiniai nuteistieji buvo atiduoti kalėjimo pareigūnams, tarnybos draugai Artūrą dar kartą žvėriškai primušė, iš jo tyčiojosi, grasino išprievartauti. Mėnesių mėnesiais kaupęsis įtūžis pradėjo veržtis per kraštus. Atrodo, kad kaip tik tada jis priėmė lemtingą sprendimą: su kankintojais atsiskaityti nedelsiant.
Artūras vėliau teisme pasakojo, jog, eidamas per vagoną, pastebėjo, kad jo viršininkas praporščikas P.Kotovskis savo kupė miega, o metalinės dėžės, kurioje buvo laikomi ginklai, spynos skylutėje styro raktas. Kareivis nusprendė veikti tuoj pat.
Iš dėžės čiupęs du pistoletus, juos paskubomis užtaisė. Pirmieji šūviai buvo paleisti į praporščiką. Pistoletai tratėjo be perstojo, juos teko kelis sykius užtaisyti naujais šoviniais. Vėliau psichiatrijos specialistai pasakys, kad tokiais atvejais kerštaujantis žmogus nemąsto apie nieką kitą, o tik skuba kuo greičiau susidoroti su skriaudėjais.
Tardytojai vagone rado 46 pistoleto gilzes. Būtent tiek šūvių Artūras paleido į tarnybos draugus - sadistus ir jų veiksmus toleravusį praporščiką. Žinoma, vagono palydovas buvo visai niekuo dėtas.
Važiavo į didmiestį
Persirengęs praporščiko drabužiais ir į “diplomatą” įsidėjęs du pistoletus, Artūras išlipo Babajevo gyvenvietėje. Juo niekas nesidomėjo, dar nebuvo žinoma, kas atsitiko vagone.
Artūras kažkodėl nusprendė autobusu važiuoti į Leningradą. Sunku pasakyti, kokios mintys tuo metu sukosi jo galvoje, pavargusioje tiek nuo nesibaigiančių kankinimų, tiek nuo išgyvento šoko, su kuriuo jis, psichiatrų vertinimu, neišvengiamai susidūrė po egzekucijos.
Nors drama vagone iš pradžių kariškių vadovybės buvo slepiama, Leningrado karinė prokuratūra vis dėlto gana greitai per vietos televiziją paskelbė pranešimą, jog ieškomas itin pavojingas nusikaltėlis. Ką jis padarė - nė žodžio. Tačiau televizijos žiūrovai išvydo Artūro nuotrauką. Tai buvo vakare, praėjus po tragedijos penkioms paroms.
Rytą bėglį autobuse pastebėjo du milicininkai. Kurį laiką jie dar dvejojo, ar tai tas pats veidas. Galiausiai įsitikino, kad neklysta.
Suimamas Artūras nesipriešino. Jis tikriausiai jau buvo susitaikęs su likimo iššūkiu. Prasidėjo ilgas kančių kelias, kuriame nestigo kankinamai ilgų tardymų ir sovietinių psichiatrijos ligoninių, dar vadinamų psichuškėmis, kasdienybės.
Iš pusiausvyros išvestas žmogus ar piktadarys?
Sovietų valdžiai klusni žiniasklaida, įskaitant ir armijos laikraščius, viską pavaizdavo taip, tarsi nusikaltimą padarė šaltakraujiškai kiekvieną smulkmeną apskaičiavęs piktadarys, ilgai rengęsis masinei žmogžudystei. Tuometinės Pabaltijo karinės apygardos laikraščio “Na bojevom postu” (Kovos poste) korespondentas J.Durnevas paskelbė ilgą straipsnį, pretenzingai pavadintą “Tiesa apie sušaudytą sargybą”. Kokių tik prasimanymų jame nebuvo!
Šio korespondento manymu, didžiausią efektą turėjo padaryti jokiais įrodymais neparemtas teiginys, jog Artūras vogdavo savo tarnybos draugų pinigus ir vieną kartą už tai buvo rūsčiai pamokytas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik gandai apie tariamas vagystes, apie kurias kažkodėl prabilta tik po dramos.
Vienas sovietų propagandos ruporų - “Pravda” perspjovė visus, kai paskelbė, kad Artūras siekė pabėgti į Vakarus, konkrečiai, per Suomiją į Švediją, o tarnybos draugai jam trukdė, todėl jis nusprendė su jais susidoroti.
Atkirtis prasimanymams
Tokiems akivaizdiems prasimanymams “Vakarinių naujienų” 1989-ųjų sausio 3-iosios numeryje straipsnyje “Tiesa apie sušaudytą sargybą?” atkirtį davė tuometinis Lietuvos prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas Egidijus Bičkauskas, kuriam buvo pavesta pasirūpinti Artūro likimu - surasti galimybių perkelti jį gydytis į Lietuvą. Šis reikalavimas buvo vienas pagrindinių peticijoje, kurią pasirašė kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių.
E.Bičkauskas, prieš kurį laiką pasitraukęs iš didžiosios politikos, “Kauno dienos” paprašytas prisiminti Artūro dramą, buvo mažakalbis. Jis sakė, kad viešai pasakoti, kaip dabar gyvena Artūras, jam neleidžia etikos reikalavimai. Buvęs ypatingai svarbių bylų tardytojas leido suprasti, jog neatsargiai paskleista informacija Artūrui, gyvenančiam labai uždarą gyvenimą, gali pakenkti.
Advokatas prisimena jautrų vaikiną
Po kelių mėnesių tardymo Leningrade vyko Artūro teismas. Kareivį gynė advokatas iš Lietuvos Justinas Aleksandravičius, dabar dirbantis kitą darbą. Jis “Kauno dienai” sakė vis dar prisimenąs kai kurias Artūro teismo aplinkybes ir detales.
Šis teismas pripažino Artūrą nepakaltinamu, jo byla buvo nutraukta. Po kelių mėnesių kareivis sugrįžo namo.
J.Aleksandravičius iki šiol taip prisimena Artūrą: “Bendrauti teko nemažai, patyriau, kad jis - turtingos sielos, tačiau nepaprastai jautrus vaikinas, kurio likimą sudaužė tuomet armijoje viešpatavusi savivalė”.
Kai kurie šaltiniai “Kauno dienai” teigė, kad vis dar esama įvairių signalų, liudijančių, jog A.Sakalausko nušautų tarnybos draugų artimieji, gyvenantys tose buvusiose SSRS respublikose, kur išpažįstamas kraujo kerštas, iki šiol ieško galimybių susidoroti su žmogumi, kuris, jų supratimu, yra kaltas dėl saviškių žūties.
Tie šaltiniai “Kauno dienai” darė užuominas, kad Artūrui neliko nieko kito, kaip slapstytis.
Kai reikia slapstytis metų metais, gyvenimo nepavadinsi kitaip, kaip sudaužytu, dar slegiamu psichologinės naštos, kuri, specialistų teigimu, yra neišvengiama.
