Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Šlovės šviesa ir šešėliai
2004-05-15
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Menininko susikurtas vardas tarnauja ilgai, ištikimai kaip sarginis šuo ir neša materialią naudą it aukštai biržoje kotiruojamos akcijos. Garsiausių Kauno fotografų trijulė pirmoji iš miesto menininkų tapo žinoma pasaulyje.
Vakar apdovanotas A.Tiopferio premija
Fotografui Romualdui Požerskiui vakar Vienos universitete buvo iškilmingai įteikta Alfredo Tiopferio premija. Premijos skiriamos vidurio ir pietų Europos tautų kultūros ryšiams vystyti bei suteikiamos asmenims, prisidėjusiems prie Europos paveldo išsaugojimo ir gausinimo. Prieš šimtą metų Hamburge gimusio biznieriaus, meno mecenato A.Tiopferio fondo premija kauniečiui fotografui įteikta už nuotraukų ciklą “Atlaidai”, kurtą 1947-1994 metais. Už “Atlaidus” ir dar du kitus fotociklus R.Požerskiui 1990 metais buvo paskirta Nacionalinė premija.
R.Požerskis - pirmasis fotografas, apdovanotas nuo 1964 metų skiriama A.Tiopferio premija. Kasmet šia premija apdovanojami septyni asmenys. Šiemet kartu su R.Požerskiu premijas atsiėmė graikas kompozitorius, lenkas literatūrologas, slovakas istorikas, literatas iš Albanijos, etnologė iš Vengrijos ir bulgaras archeologas. Lig šiol A.Tiopferio premija jau buvo apdovanoti trys lietuviai: kalbininkas Zigmas Zinkevičius (1994 metais), skulptorius Mindaugas Navakas (1995 metais), poetas Justinas Marcinkevičius (1998 metais).
“Ši mažai laikraščiuose ir žurnaluose spausdinta fotografija nėra orientuota į apdovanojimus, ji neskirta interjerams puošti. Joje užfiksuota kultūros atmintis, - taip “Atlaidų” ciklo nuotraukas pristatė R.Požerskis ir pastebėjo, kad šiam ciklui suprasti reikia intelektualinio pasirengimo.
Kviečia į Mis rinkimų komisijas
“Piniginė premija kompensuos dalį lėšų, išleistų parodinei fotografijai sukurti”, - sakė R.Požerskis. Jis kalbėjo apie nepigiai kainuojančią profesionalią fotojuostą, nuotraukų atspaudus, daromus ne ant plastikinio pagrindo, o ant popieriaus. “Fotografas mėgėjas fotografuoja konkrečius žmones ar vaizdus, kurių nuotraukų jam reikia. Komercinėje fotografijoje nebus nuspaustas nė kadras, prieš tai nesusitarus dėl honoraro dydžio. O kūrybinėje fotografijoje gali išfotografuoti daugybę juostelių ir paskui nerasti nė vieno tinkamo kadro”, - apie materialines sąnaudas kūrybai samprotavo R.Požerskis.
Tačiau jis sutiko, kad premijos didina menininko pavardės svorį. “Jaučiu, kad esu žinomas. Jau kviečia į Mis rinkimų vertinimo komisijas”, - laidė juokelius savo šlovės tema R.Požerskis. “Tačiau kūrybai - tai minusas, - tęsė fotografas. - Kiekvienas pripažinimas atima energijos, užsispyrimo. Kai išsisakai per kūrybą ir ji įvertinama, toliau kalbėti noras prigęsta - trukdo įsitikinimas, kad geriau jau nepadarysi”. R.Požerskio pastebėjimu, nedaug pasaulyje fotografų, kurie po savo 50-mečio ką nors garsaus yra sukūrę. “Gerai kūrybinei fotografijai sukurti reikia turėti daug fizinės ir dvasinės energijos”, - teigė kaunietis, prieš keletą metų jau atšventęs savo “ribinį jubiliejų”. R.Požerskis prisiminė, kaip prieš keletą dešimtmečių anksti ryte automobiliu sukardavo 200 kilometrų į atlaidus, fotografuodavo, o paskui krisdavo valandai laiko automobilyje pamiegoti, nes būdavo labai fiziškai ir psichiškai išsekęs.
Negalėjo žiūrėti į žydinčias obelis
R.Požerskis prisipažino, kad prieš penkerius metus Kražiuose per šv.Roko atlaidus jau tik vaikščiojo, nebefotografavo, nes neberado “savo” tipažų, pakito ir atlaidų atmosfera. “Nebeliko dvasingumo, susikaupimo, gaubdavusio Kražius per atlaidus. Radau triukšmą, kunigą garsiai šaukiantį apie pinigus, aikštėje skambančią “Pūko” stilistikos muziką, merginas, apsirengusias kaip į pliažą. Skaistūs, atviri senų žmonių veidai dingo”, - pasakojo fotografas. Tačiau pridūrė, kad tokius Kražius “atrado” jaunesnės kartos fotografas Mindaugas Kavaliauskas. “Kiekvienam istorijos tarpsniui - savas fotografas”, - konstatavo R.Požerskis.
Fotografas Romualdas Rakauskas, pagarsėjęs 1970-1980 metais sukurtu nuotraukų ciklu “Žydėjimas”, irgi jau seniai nefotografuoja medžių žydėjimo. “Išsisėmiau. Be to, tik savaitę per metus turėdamas šiam ciklui fotografuoti, patirdavau tokią įtampą, kad paskui keletą metų negalėjau žiūrėti į žydinčias obelis”, - pasakojo fotografas, “Žydėjimą” laikantis savo kūrybos etalonu. R.Rakausko “Žydėjimas” buvo apdovanotas tuometine prestižine Komjaunimo premija, garsių tarptautinių parodų aukso, sidabro medaliais.
Lemia parodų kuratorius
“Žydėjimo” atnešta šlovė R.Rakauską lydi iki šiol. Praėjus 30 metų po šio ciklo sukūrimo, žmonės tebestabdo R.Rakauską pavasarį, žydint medžiams, Kauno gatvėse ir vis dar klausia: “Kodėl jūs mieste, kodėl nefotografuojate žydėjimo?”
Šlovė, anot R.Rakausko, turi įtaigumo. “Fotografavau Kristijono Donelaičio gimtinę Lazdynėliuose. Nyki, apleista vieta. Tačiau žinodamas, kad čia gimė K.Donelaitis, į kiekvieną žolelę žvelgiau kitaip, ieškojau čia užsilikusios seniausiai mirusio žmogaus auros, - pasakojo fotografas. - Tikiu, kad ir į mūsų, fotografų, nuotraukas žmonės taip žvelgia. Prie nuotraukos vertės dar prideda ir vardo “svorį”.
Tuo tarpu Aleksandras Macijauskas įsitikinęs, kad garsus vardas - išpūstas reikalas. “Vertinama nuotrauka, o ne jos autorius, - kalbėjo fotografas. - Kasmet į tarptautines parodas siunčiame nuotraukas ir mes, klasikai, ir dar nepripažinti fotografai. Ir ką, į parodas atrenka jaunų nuotraukas ir apdovanoja jas medaliais”. A.Macijauskas mano, kad parodų kuratoriai atrenka tas nuotraukas, kurios tinka jų sumanymui.
Neseniai A.Macijauskas trumpam grįžo prie anksčiau fotografuotų, garsų vardą jam pelniusių temų: Veterinarijos klinikų pacientų ir demonstrantų. Būtent šias nuotraukas garsus fotografas pateikė būsimųjų dviejų albumų apie Lietuvą, stojančią į ES, rengėjams. Tačiau mano, kad šios nuotraukos nepasiekė jaunystėje sukurtų lygio. “Buvau sau įdomesnis, kai žinojau mažiau teorijos”, - išsitarė A.Macijauskas.
