Pažaislio muzikos festivalyje publikai pažerta įspūdingos senosios muzikos

Ansamblis iš Pietų Italijos “Al Qantarah” iki Kauno nutiesė metaforišką tiltą, žėrintį rytietiškomis puošmenomis. Kitas Pažaislio muzikos festivalio svečias, obojininkas Juozas Rimas ne tik grojo savo mėgstamu instrumentu, bet ir dainavo.

Instrumentus gamino pagal piešinius

Penki vyrai iš Pietų Italijos, prieš 14 metų susibūrę į senosios muzikos ansamblį “Al Qantarah” (“Tiltas”), pusantros valandos Šv.Jurgio bažnyčioje dainavo ir grojo mums mažai pažįstamus Sicilijos regiono kūrinius. Daugiausiai buvo atlikta baladžių, dainų, bažnytinių giesmių, tačiau programą papildė ir trumpas kūrinys, kuris, kaip manoma, yra vienas pirmųjų polifoninių Vakarų muzikoje. Tiesa, visą Sicilijos viduramžių muziką vadinti vakarietiška nebūtų tikslu. Publika pajuto, kiek daug jos melodijų vingiuose, gausiose puošmenose, ypač įnoringame, improvizaciniame ritme Rytų kultūrų įtakos.

Ansamblis groja įdomiais instrumentais: tamburinais, sicilietiškomis kastanjetėmis, persišku būgnu, mažąja išilgine fleita, arabiška liutne, kamanča, lyra, arabišku fideliu. Visi instrumentai nėra autentiški - daugelis jų pagal aprašus manuskriptuose, piešinius freskose pagaminti XIX amžiuje. Taip pat muzika, kurią atlieka ansamblis, užrašyta ne neumų ženklais, o tradiciškai - natomis penklinėse.

Nesiekia muziejinio autentiškumo

Visi ansamblio “Al Qantarah” muzikantai puikiai groja keliais instrumentais, taip pat dainuoja, tačiau turi ir savo lyderius. Pagrindines vokalo partijas atlieka tenoras Robertas Bolelis, mušamųjų - Fabijas Trikomis.

Po koncerto F.Trikomis temperamentingai dalijosi mintimis apie senąją savo krašto muziką: “Sicilija viduramžiais buvo ypač turtingas regionas. Persai, arabai, graikai, žydai čia atveždavo prieskonių, gydomųjų žolių, kilimų, savų muzikos instrumentų. Dabarties laikais visiškai tiksliai atlikti XI - XIII amžių muziką neįmanoma. Suprasdami tai, mes nesiekiame muziejinio autentiškumo. Tačiau Sicilijos kaimuose per religines šventes dar ir dabar giedamos viduramžių giesmės. Už unikalaus paveldo išsaugojimą turime būti dėkingi ne tik savo kaimiečiams, bet ir etnomuzikologui Albertui Favarai, kuris be jokių technikos priemonių, pasikliaudamas vien tiktai savo ausimis, užrašė 1050 (!) sicilietiškų melodijų”.

Paklaustas, ar senąją Sicilijos muziką atlikdavo moterys (to meto Vakarų muzikoje, visi žinome, joms buvo paliktos itin kuklios raiškos galimybės), nustebino netikėtu atsakymu: “Moterys daug dainuodavo, taip pat mušdavo tamburinus. Tačiau griežti styginiais instrumentais buvo vyrų privilegija”.

Daina atsiskyrė nuo instrumento

“Vai tu, ųžuolėli,” - taip pavadintas Juozo Rimo koncertas, kuriame interpretuojamos liaudies dainos. Jos atliekamos obojumi ir keturis dešimtmečius nuo klausytojų J.Rimo slėptu gražaus tembro balsu. Koncerte, be senųjų dainų, skambėjo ir naujesnės, dzūkiškas, kurių buvo dauguma, keitė suvalkietiškos. Jų stebėtinai vienalytę kokybę lemia tai, kad visos įgarsintos vieno atlikėjo.

Kas neišdainuojama iki galo, ką galima iš dainos simbolinio teksto ir melodijų vingių tik pajusti, J.Rimas pratęsė obojaus improvizacijomis. Pratęsė ne tam, kad visiems viskas būtų aišku, bet tam, kad papildytų emocinę būseną, užkoduotą dainose. Taip atgimė senovės Graikijoje buvęs populiarus aulodijos žanras - dainavimas, pritariant aului (obojui). Žinoma, J.Rimo muzikavimo būdas yra kokybiškai naujas ir autentiškas, kilęs iš gilaus liaudies dainos pažinimo ir jausminio atsivėrimo jai.

“Esu kaimo vaikas, - sakė obojininkas. - Mano vaikystės laikais kaimuose dar skambėjo negirtos lietuviškos dainos. Mano motina, kaip dabar suprantu, mėgo dainuoti, giedoti, ne kad “žmonės girdėtų”, o kad turėjo “liūdną širdį”. Ilgą laiką daina veikė mano instrumentą, bet pastaruoju metu panoro iš jo “išeiti” ir pradėti savo gyvenimą. Tačiau daina nenori atitolti nuo obojaus, atvirkščiai, nori su juo bendradarbiauti”.