Ana pusė

Kitą kartą nežinai, kaip jautiesi, anot Edvardo, ar švarkas spaudžia, ar dviračiu važiuoji... Kažkoks piktas, kažko neramu. Žodžiu, užėjau į “Mediją” pasidairyti, gal rasiu kuo atsigaivinti. Kaip sakydavo kolega Valerijus “padarom, šef, alučio - atsigaivinsim”. Pasukau į tą skyrių. Atsigaivinimo. Nuo galimybių akys raibsta. Net susinervinau šiek tiek. Niekaip negaliu priprasti prie gero gyvenimo. Netolimoje senovėje būdavo - arba yra alaus, arba nėra. O kai “paduodavo” degtinės, tai iškart kilometrinė eilė. Sunki buvo mano vaikystė, sunki... Formaliai jau ir į Europą atvarėm, o blakės ir tarakonai iš pokario barakų vis dar neduoda ramybės. Ak, barakai - amžina mano meilė...

Susikaupiau vis dėlto atsigaivinimo skyriuje - vaikštinėju, žiūrinėju, bandau nuraminti prisiminimų audrą. Prie vienos lentynos lyg kažkas sukosėjo iš šono. Pasisuku, žiūriu - toks piktas snukis, kad net protas temsta. Tie žmonės, galvoju, negana, kad girtuokliai, tai dar ir pikčiurnos. “Na ko, - aš jam sakau - ko žiūri kaip pachmielo nepadaręs?” Žiūriu, tas irgi, akurat kaip aš, kilst klausiamai smakrą ir taip pat kažką vapa, bet nieko negirdžiu. “Ką, - aš jam sakau, - pražūtinga aistra žadą atėmė?” O tas vėl - kaip karpis žuvies skyriuje tik žiopčioja akis išvertęs, ir jokio garso. Tik tada supratau, kad stoviu prie veidrodinės kolonos ir kalbuosi pats su savimi. O kosėjo kažkas anoje tos kolonos pusėje ir visai į mane nežiūrėjo. Nerūpėjau aš jam nė kiek, o tik tam iš veidrodžio. Tik tas į mane spoksojo kaip katinas iš konteinerio prie Prezidentūros. Visai sužvėrėjo žmonės. Pristato, bliamba mia, visokių kolonų, ateina į atsigaivinimo skyrių persišaldę kaip benamiai katinai, kosti kažkokiomis užuominomis ir gadina buvusiam profsąjungos nariui paskutinius nervus.

Ale kur nepažvelgsi! Priešai, priešai, priešai... Kaip rašė Ričardas Oldingtonas - “Visi žmonės priešai”. Tai kosti ne vietoje, tai tyli kaip liežuvį prarijęs - klausk neklausęs, kol tu jam į snukį nespjausi arba jis tau, tol net nemanyk susikalbėti ar susidraugauti.

O juk galima būtų...

Nežinau, ko trūksta. Pradžios kažkokios ar ko? Kad bent vienas... Pavyzdžiui, tas, iš kolonos, jeigu būtų man nusišypsojęs, tai gal ir aš šiek tiek atsileisčiau? Tada ir atsigaivinti visai kitas ūpas, ir mažiau kainuoja.

Feliksas Žertva