Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Savaitgalio prakalbos - urbi et liurbi
2003-10-25
Kažkada apie apetitą jau prakalbą sakiau. Bet jis manęs neklauso, neapleidžia...
Ketinu skųstis Strasbūro teismui. Mano žvėriškas apetitas žemina mano žmogiškąjį orumą. Aš ne gyvulys!
Geras apetitas yra sveikatos požymis, bet toks kaip mano!.. Jis žeidžia mano tautinę savigarbą. Aš ne bušmenas. Nenoriu nieko blogo pasakyti apie bušmenus, bet lietuvaitis vienu prisėdimu, kaip bušmenas, viso avino sukirsti negali, o mano apetitas toks, jog atrodo - galėčiau. Baisus smūgis. Baisios žaizdos žmogiškajam, tautiniam ir vyriškajam orumui, savigarbai ir kitiems organams. Tai nešvankus mitas, kad vyro galvoje tik viena mintis - kaip čia daugiau prisirijus ir miegot. Nebūtinai su kuo nors, nors geriausiai su televizoriumi. Prisiryji, kad net braškėtum, tada miegot. O su kuo nors jau paskui, po televizoriaus.
Tai netiesa! Daug visokių minčių mano galvoje, o ne tik ta viena apgailėtina. Pavyzdžiui, laikraščiai, mokesčiai, krepšinis, formulė, medžioklė, žūklė, remontas... sveikata - visko ir neišvardysi. Kirbinė visokių minčių, o ne tik, kaip sakė Vladimiras Iljičius, ėsti, ėsti ir dar kartą ėsti. Pasaulio nelaimės - Vladimiras Iljičius ir žvėriškas apetitas. Matyt, buvo amžinai sotus, kad filosofavo. Rūpinosi pasaulio likimu. Man, sakykim, po antrųjų pietų, kai jau pilvas nerūpi, irgi filosofijos užeina. Sprendžiu esmines problemas. Koks, pavyzdžiui, apetito ir gyvenimo kokybės santykis? Ar gerai mes dabar gyvenam, ar kaip kitaip? Vaikystėje, kai mūsų šeima gerai gyveno, prisimenu, paskui mane bėgiodavo su bliūdunėliu ir įkalbinėdavo valgyti. O paskui, po karo, kai pradėjome normaliai gyventi, amžinai būdavau alkanas.
Gal nežinai, kas tai yra “bliūdunėlis”?
Senovėje, kai Kalbos komisija dar nebuvo gimusi, buvo toks indas “bliūdelis”. Paskui atsiradusi, išaugusi ir sustiprėjusi ta Komisija sutvėrė “dubenėlį”, ir mažąją Ievą mes pradėjome mokyti taisyklingai kalbėti. Tada jai viskas susimaišė, ir išėjo “bliūdunėlis”. Yra dar vienas panašus žodis, bet jis nevartotinas. Užmiršk.
Žodžiu, dabar jau su bliūdunėliu paskui mane bėgioti nereikia, kaip tik atvirkščiai - reikia saugoti šaldytuvą, kad nenusiaubčiau. Bet pastebėjau, kad paskui mažus vaikus tėtės, mamos, bobutės ir diedukai vėl sekioja su dubenėliais ir maldauja bent šaukštelį kokio nors makdonaldo suvalgyti. Antraip - pasaulio pabaiga. Ne tiems vaikučiams, o jų giminėms. Ir todėl ačiū Dievui - neišnyksim, jei vaikučiai atsilaikys. Tai tautos ir valstybės ateitis. Ir pagal jų apetitą išeina, kad mūsų ateitis šviesi... Vėl vaikai neturi apetito, vėl gerai gyvenam. O pagal mano apetitą - išeina, kad normaliai, kaip po karo... Tai ir nežinau, kaip yra iš tikrųjų.
Turbūt tegul kiekvienas sprendžia pats pagal savo apetitą - kaip mes dabar gyvenam...
Žertva
