Savaitės klausimas


2006-05-29
Savaitės klausimas

Kas gali išgelbėti Darbo partiją?


Susikompromitavę politikai turi trauktis

Mindaugas JURKYNAS, politologas:

- Dabartinėje situacijoje Darbo partijai reikalingas visiškas skaidrumas ir atsakomybė. Manau, kad jai reikėtų atstatydinti partijos lyderius ir ieškoti vidinių resursų bei kitų veidų. Galbūt net susitaikyti su “pilietininkais” ir atsikratyti visų metamų šešėlių bei įtarimų. Taip pat reikėtų atsistatydinti Darbo partijos ministrams, ant kurių krenta šešėlis. Galbūt tuomet partija ras kokius nors rezervus, kurie galėtų padėti jai išlikti politinėje arenoje. Normaliose demokratijose tokia situacija jau seniai būtų baigusis virtine atsistatydinimų, tačiau Darbo partijoje to nematyti. Lyg būtų nesuprantama, kad Darbo partiją gali išgelbėti tik susikompromitavusių politikų pasitraukimas iš politikos.

Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse demokratijose, esame įpratinti prie įvaizdžio, kad neva partijos lyderis yra viskas. Politinių partijų lyderiai tampa organizacijos valdovais ir apie atsakomybę negalvoja. Čia kalbu ne tik apie Darbo partiją, bet ir konservatorius su Vytautu Landsbergiu, socialdemokratus su Algirdu Brazausku, liberalcentristus su Artūru Zuoku ar Naująją sąjungą su Artūru Paulausku. Nors partijos skaudžiai pralaimėdavo rinkimus, jų lyderiai likdavo tie patys. Tai rodo, kad partijos susitapatindavo su savo lyderiais, kurie nesugeba mobilizuoti rinkėjų paramos ir neketina prisiimti už tai atsakomybės. Darbo partijos lyderių keitimas nebūtų jokia revoliucija partijoje, o tik natūralus partijos siekis iš savo vidinių resursų iškelti tuos politikus, kuriais pasitikėtų rinkėjai, ir kurie padėtų išsilaikyti politinėje arenoje.

Susikompromitavę veikėjai turėtų būti šalinami iš politikos, iš valstybės ir visuomenės organizavimo bei reguliavimo sferų. Visiškai neįsivaizduojama, kaip Viktoras Uspaskichas, kuris dėl susikompromitavimo atsistatydino iš ūkio ministro ir Seimo nario pareigų, lieka vadovauti politikai. Na, jeigu partija tam pritaria, matyt, ji yra skolinga savo lyderiui ir įvaizdžiu, ir kitais dalykais, tačiau nepastebi, kad lyderis tampa tarsi akmeniu po kaklu. Negalėdama to akmens nusikabinti, partija skęsta. Kas iš jos narių sugebėjo, tas išnėrė, o kas nesugebėjo - toliau eina žemyn, dugnan.

Jokių receptų nėra

Algis KRUPAVIČIUS, politologas:

- Niekas neabejoja, kad tai, kas vyksta dabar, yra kritiškiausias momentas visoje trumpoje Darbo partijos istorijoje. Tačiau kol kas mes neturime jokių konkrečių įrodymų, kad Darbo partija yra pažeidusi kokius nors įstatymus. Kadangi Lietuva yra teisinė valstybė, nekaltumo prezumpcija turi galioti.

Vienas pirmųjų žingsnių, kurį pati Darbo partija turėtų žengti, - atvirai ir sąžiningai bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, teikti visus dokumentus, kurie yra reikalingi tyrimui. Apskritai ir visuomenei, ir pačiai Darbo partijai pats geriausias scenarijus būtų, kad tas tyrimas nesitęstų mėnesių mėnesius, o vienoks ar kitoks verdiktas kuo greičiau paaiškėtų. Antra, kadangi gyvename informacija, pagrįsta spekuliacijomis, kad gali būti pareikšti kaltinimai Darbo partijai kaip juridiniam asmeniui, kad gali būti pareikšti kaltinimai partijos pirmininkui, galbūt galėtų būti svarstomas klausimas apie partijos pirmininko įgaliojimų suspendavimą. Dabartinėje situacijoje nesu dėl to tikras, tačiau neabejoju, kad toks klausimas taptų pirmaeilis, jeigu pačiam partijos lyderiui vis dėlto būtų pareikšti kokie nors įtarimai.

Jokių receptų, kurie padėtų išspręsti kilusią krizę staiga, matyt, nėra. Kai kada partijos, patenkančios į tokias politines krizes, ieško alternatyvių būdų mobilizuoti savo rinkėjus ir įtikinti juos savo teisumu. Taip prezidentinės krizės laikotarpiu elgėsi Rolandas Paksas. Tikėtina, kad ir Darbo partija gali tiesiogiai, be žiniasklaidos pagalbos, eiti į rinkėjus ir įrodinėti savo teisumą - toks kelias yra išmėgintas ir nesakyčiau, kad jis yra nesėkmingas.

Blogiausio partijai scenarijaus atveju, jeigu įtarimai pasitvirtintų, tikėtina, kad ir toliau vyktų partijos parlamentinės frakcijos skilimas. Matyt, ir dalis užparlamentinių partijos narių taip pat išeitų į kuriamą Pilietinės demokratijos partiją arba pasitrauktų iš politikos apskritai. Aišku, partijos vadovybės keitimasis tokio scenarijaus atveju yra garantuotas. Kitas Darbo partijos lyderis nebūtų toks žinomas visuomenei ir tiek kontroversiška politinė figūra, bet tikėtina, kad jis atsirastų. Šventa vieta tuščia nebūna - lyderių pozicijas paprastai vis vien kas nors užima.

Partijai net ir blogiausio scenarijaus atveju padėtų išsilaikyti artėjantys savivaldos rinkimai. Jeigu jai pavyktų dar kartą mobilizuoti savo rinkėjus, savo organizaciją ir rinkimai jai nepasibaigtų katastrofiškai, tuomet ji turėtų šansą išlikti politikos scenoje.

Lyderio kaita nepadės

Alvidas LUKOŠAITIS, politologas:

- Partija yra atsidūrusi savo prigimties spąstuose. Tai, kaip ši partija atsirado, kokie žmonės į ją susirinko, ko jie siekė, kaip jie įsivaizdavo politikos darymą, - visa tai ir privedė Darbo partiją prie tokios situacijos. Aišku, prie to prisidėjo ir atitinkamas lyderis bei jo aplinka. Aš asmeniškai manau, kad nieko negelbėtų ir lyderio pakeitimas, kadangi partija sukurta būtent remiantis to lyderio potencialu ir jo ištekliais. Juo labiau kad per pusantrų metų veiklos naujų lyderių toje partijoje neatsirado, nes paprasčiausiai ir negalėjo atsirasti - tai nėra organizacija su normalia konkurencija, kurioje galėtų atsirasti kas nors naujo.

O kitų gelbėjimosi priemonių, būdų ar šiaudų skęstantiesiems šiandien aš nelabai ir įžiūrėčiau. Pagrindinis gelbėjimosi būdas politinėms partijoms yra geri darbai, sąžiningas, moralus, etiškas ir teisingas partijos lyderių ir eilinių narių elgesys. Kai to nėra, tuomet partijos ir patenka į tokius spąstus.

Nepaisant visko, kas vyksta, dalis rinkėjų nenusisuks nuo Darbo partijos, kadangi tie rinkėjai iš principo simpatizuoja tokiai lengvabūdiško elgesio politinei jėga, kuri drąsiai spjaudo vadinamiesiems valstybininkams į veidą, malonina rinkėją neatsakingais pareiškimais apie radikalų kokių nors institucijų, nusistovėjusių taisyklių griovimą. Be to, yra dar dalis rinkėjų, kuriai paprasčiausiai patinka partijos lyderis. Darbo partijai dabar gyvybiškai svarbu pritempti iki artėjančių savivaldybių rinkimų, kuriuose dalyvaus pirmą kartą. Nuo to, kaip jai tenai pasiseks, priklausys ir atsakymas dėl jos ateities.

Tai, kas dabar dedasi su Darbo partija, mane, kaip politologą, džiugina. Atsirado proga parašyti ne vieną straipsnį apie istorinę rinkėjų klaidą ir panašius dalykus. Bet kiek galima tiems rinkėjams klaidžioti? Tokios partijos, pasižyminčios daugybe “antisistemiškumo” bruožų, iškėlimas į politines aukštumas - tai mūsų visuomenės, mūsų žmonių, rinkėjų, atsakomybės klausimas. Ši partija griovė tam tikras politikos vertybes, kad ir kokios trapios jos būtų, ardė tam tikrus nusistovėjusius standartus. Aš linkėčiau, kad šita partija paskęstų. Tai būtų tam tikra pamoka ir žmonėms.

O vadinamiesiems valstybininkams, tradicinėms partijoms, iš karto po rinkimų linkėjau valdymo vairą atiduoti į Darbo partijos rankas - tuomet po pusės metų viskas jau būtų pasibaigę. Bet kur tau! Tradicinės partijos to vairo taip įsitvėrusios, kad negali jo paleisti nė akimirkai ir, atrodo, leidžiasi tempiamos kartu į dugną.

Kalbėjosi Arūnas IVAŠKEVIČIUS


* Skaičiai * Faktai * Citatos

* Pirmas stiprus skandalas didžiausią parlamentinę Darbo partiją supurtė dar praėjusių metų birželį, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nustatė, kad šios partijos lyderis ir tuometinis ūkio ministras Viktoras Uspaskichas supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Po VTEK sprendimo V.Uspaskichas atsistatydino iš ministro ir Seimo nario pareigų, tačiau ir toliau liko vadovauti partijai bei dalyvauja formuojant valstybės politiką. Tuomet pradėtas tyrimas dėl V.Uspaskicho aukštojo mokslo diplomo, gauto Maskvos G.Plechanovo akademijoje, autentiškumo nebaigtas iki šiol, kadangi Rusijos prokuratūra vengia bendradarbiauti su Lietuvos teisėsauga.

* Neseniai Seimo Pirmininku išrinktas Darbo partijos pirmininko pavaduotojas Viktoras Muntianas balandžio 29 d., per Darbo partijos suvažiavimą, pažėrė nemažai kritikos V.Uspaskicho atžvilgiu. Darbo partijos lyderis į tai reagavo žaibiškai - V.Muntianas buvo išstumtas iš partijos lyderių gretų. Po kelių dienų V.Muntianas pasitraukė iš partijos, o kartu su juo - ir keli šimtai eilinių partijos narių. Darbo partijos frakcija Seime taip pat suskilo, atskilėliai suformavo naują Pilietinės demokratijos frakciją, o taip pat pareiškė ketiną kurti naują partiją.

* Gegužės 17 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Generalinės prokuratūros pareigūnai surengė kratas pas Darbo partijos lyderio V.Uspaskicho patikėtinį Romą Ruškulį, įtarę jį ėmus kyšius iš Europos Sąjungos paramą gavusių verslininkų. Žiniasklaida paskelbė, kad pareigūnai ieško įrodymų, jog per R.Ruškulį Darbo partijai buvo mokami pinigai už įvairioms firmoms skirtą ES paramą. Gegužės 19 d. VSD pareigūnai atliko kratą ir centrinėje Darbo partijos būstinėje Vilniuje. Praėjusią savaitę su V.Uspaskichu susijusioje kartono įmonėje rasti dokumentai buvo neoficialiai įvardyti kaip Darbo partijos juodoji buhalterija. Žiniasklaidoje taip pat buvo pasirodžiusi informacija, kad VSD tiria, ar Darbo partijos nefinansavo Rusijos specialiosios tarnybos. Prieš pusantros savaitės į brolio laidotuves Rusijoje išvykęs V.Uspaskichas iki šiol nesugrįžo į Lietuvą.

* Paaiškėjo, kad V.Uspaskichas įvairiais pretekstais šelpė kai kuriuos savo partijos narius. Pavyzdžiui, pas “pilietininkus” perėjęs parlamentaras Juozas Jaruševičius prisipažino iš partijos lyderio gavęs 30 tūkst. litų, sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga - 40 tūkst. litų. Nepatvirtintais duomenimis, dideles pinigų sumas yra gavusi ir Darbo partijos frakcijos Seime seniūnė Loreta Graužinienė bei kiti partijos politikai. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) taip pat paskelbė, kad Darbo partija nedeklaravo gavusi 25 tūkst. litų paramos iš V.Uspaskicho kontroliuojamos įmonės “Krekenavos pašarai”.

Parengė Arūnas IVAŠKEVIČIUS